Kiekviena meilė turi savo galą

Kapinių sargas Motiejus kažkur skaitė, kad labai geri rašytojai savo kūryboje vartoja virš 20 – ties tūkstančių žodžių. O daugiausiai visame pasaulyje -  net 34 tūkstančius yra pavartojęs įžymusis rusų Puškinas. Motiejus visą Puškiną buvo perskaitęs originalo kalba.

Tuo tarpu paprasto žmogaus, sakysim, paštininko arba kokio nors santechniko kasdieninę kalbą sudaro nuo 3 iki 5 tūkstančių žodžių. Deja, ten nieko nerašė apie kapinių sargus, bet Motiejus buvo įsitikinęs, kad jo žodyne – ne daugiau kaip trys tūkstančiai. Va, policininkui, matyt, reikia kokių keturių, o miestelio meras tikrai visus penkis suvartoja, nes labai daug reikalų turi.

O kokie ten kapinių sargo reikalai? Motiejus niekada nejautė žodžių trūkumo savo darbe, nes ir šnekėti nelabai su kuo pasitaiko.

Bet pastaruoju metu Motiejus pajuto, kad trūksta jam žodžių save išsakyti. Ypatingai jam ėmė trūkti žodžių po to, kai Ieva jį pirmą kartą aplankė. O kai aplankė antrą, Motiejus visai pasimetė: tokia mergina!.. ugnis!.. nejaugi jam?.. Motiejui?.. paprastam kapinių sargui?..

Negerai čia kažkas...
Ši neįtikėtina laimė tęsėsi jau kuris laikas. O kaip viską pasakyti, kuomet tavo žodynas susideda tik iš trijų tūkstančių žodžių? Bepigu Puškinui: „Tatjana, mylaja Tatjana! S taboj tiepier ja sliozy lju…“
- Žinai ką, Ieva? – kartą sako Motiejus. – Man atrodo...

Ir užsikirto. Jam jau nieko neatrodo – viskas čia aišku.

- Aš galvoju, Ieva... – vėl pradėjo kitą progą nutaikęs Motiejus.

O ką jis galvoja? Juk nieko negalvoja... Juk būna sau ir viskas.

Pagaliau trečią kartą Motiejus ryžosi ne juokais:
- Ieva... aš noriu... aš galvoju, kad man atrodo... kad tu labai graži... ir labai man patinki...
- Tu man irgi patinki, Motiejau... Bet nieko nesakyk daugiau, gerai?
- Kodėl?
- Nesakyk ir viskas. Gerai?
- Gerai.

O iš tikrųjų – tai negerai...
Antraip, kodėl Ieva pas dailininką Pėčių vaikšto? Sako, kad pozuoti... Sako, Pėčius ją piešia... O paštininkas Silva ją ten nuogą matė... Įgriuvo netikėtai su laišku rankose ir matė... Negerai čia kažkas...

- Tu Motiejau negalvok, kad mes ten su Pėčiumi kažką ten... - nusisukusi į langą Ieva kaltai nuleido galvą. - Tada kai paštininkas užėjo... Kai aš nuoga sėdėjau... Tai vadinasi moters aktas... Toks paveikslas... Supranti?...
- Na vadinasi, tai vadinasi, - taikiai sutiko Motiejus. – Ko tu čia dabar?
- Palauk, Motiejau. Aš žinau - tu geras... Mes su Pėčiumi tada tikrai nieko... Tikrai, tikrai... Mes tik vakar... pirmą kartą... aš pati nežinau kaip... jis toks protingas... toks dailininkas...
- O aš piešti nemoku...
- Tai nesvarbu, Motiejau! – Ieva apsikabino kapinių sargą. – Tai visiškai nesvarbu… Tikrai tikrai… Kai atėjau pas tave, galvojau – viskas! Abu saugosime kapines ir būsime laimingi... Bet atsirado Pėčius... Dabar aš jau nieko negaliu padaryti...
- Ir nedaryk, Ieva!.. Ir nedaryk… - apsiverkė Motiejus ir išėjo į kapines.

O vakare kapinių sargas atėjo į smuklę ir užsisakė pilną butelį degtinės.
- Aš statau, - iš kažkur išniro dailininkas Pėčius.
Pirmą butelį vyrai išgėrė tylėdami. Antrą pradėjo taip:
- Tai matai, Motiejau...
O Motiejas jau kratydamas paskutinius antro butelio lašus atsakė:
- Matau, Pėčiau, matau...
O kada įpusėjo trečias butelis, kapinių sargas nusprendė:
- Taip ir gyvensim.
- Taip ir gyvensime! – pritarė jam dailininkas ir abu vyrai, jau galima sakyti giminaičiai, išgėrė bruderšaftą.
- Tu labai geras žmogus, Motiejau! Tu net neįsivaizduoji, koks esi geras žmogus!.. Aš ją iš karto pamilau... Bet nieko nesakiau... Žinok ji pas mane pati atėjo... Ką aš galėjau padaryti, Motiejau?.. Tu atsimeni, kai ji pas tave atėjo?..
- Atsimenu... Viską atsimenu...
- Va ir man lygiai taip pat buvo...
- Baik, Pėčiau! Baik! – Motiejus trenkė kumščiu į stalą.
- Atleisk... Nori?.. Aš tau padovanosiu jos aktą... Nupiešiu didelį didelį – per visą sieną – ir tau padovanosiu... nori?..
- Noriu.
- Nuogą... visiškai nuogą... kaip rojuj... Atsimeni?
- Atsimenu.
- Ir tave, Motiejau, nupiešiu...
- Nuogą?
- Jo...
- Geriau su kelnėmis. Kam čia įdomus nuogas kapinių sargas?
- Gerai... Tave su kelnėmis... o Ieva nuogą... per visą sieną... niekas tokios neturės... Niekas pasaulyje!..
- Ačiū, Pėčiau... Tu labai geras draugas... Tu man nuogą Ievą padovanosi...
- Būtinai! Per visą sieną!
- O aš tau duobę nemokamai iškasiu...
- Kokią duobę?
- Na... duobę... Kaip ir visiems... Bet tau – nemokamai!
- Man nereikia duobės! – išsigando Pėčius.
- Aš sakau, kada prireiks... Aš nemeluoju!.. Aš bet kam duobės nemokamai nekasu!..
- Ačiū, Motiejau... Tu tikras draugas...
Vyrai apsikabino ir padėjo galvas ant stalo.

Abu sapnavo savo Ievą.

Didelę, nuogą, per visą sieną.

Kaip rojuj.

Atsimeni?