Pienės medus II

Sulaukiau, pienės gėle,
kai tu išskridus pūkeliu.
Netgi vėjelio nereikėjo:
pavasaris į vasarą atėjo
(kas žino, ko dabar daugiau?)
Netilo paukščiai,
nedrisko žemės apklotas gėlėtas.
Tikėtasi, kad ir Joninės – be laužų.
(pritrūksią laiko dienai gesti 
ir įsišviesti vėl).

Ir šit regiu –
pienės spalvos medus
nelyg į pelenus sukritusi ugnis užgeso...

Pūkeli baltas,
žinau, dievai tave ir tavo
medų mums išsaugos,
bet leiski man paglostyti tave,
kaip naktyje (Jonų) pražydusį papartį.
Pritūpk ant mano delno, angele baltasis – – –
Tikėjau, kad pareisi iš sapnų.
Čia – Lietuva, čia pienės auga,
šaknim giliai į žemę –
rausi – neišrausi.
Čia atėjau pasidairyt po žiedo erdvę
ir pasimokyti, palikus medų
ant gimtinės stalo,
išskristi pūkeliu.