vienišas

kai į užmiesčio menes susirenka  minios pasmerktųjų
aklų ir vienišų pametusių galvas dėl Pikaso paveikslų
tu tarsi sielos užkeikimą  mintyse kartoji neišnyk neišnyk  neišnyk

mano rankose supasi negimę kūdikiai
o po atviru dangum pasaulis tįsta lyg pančiai
ir tas nebylus kosmėjų žydėjimas pasibaigęs dar vakar
neišsipildę troškimai kai norisi pasiekti aukščiausio topolio viršūnę

pasakyk kada paskutinįsyk gėrei šaltą mėtų arbatą
ir žvelgei į paslaptingą žvaigždžių pasaulį
vidurnakčio tyla sugers pasmerktųjų kančias
liks tik vienišas  senolis
pamilęs Pikaso paveikslus