Ar įstengsiu pakelti šitą akląją tylą?
Ji sunki ir skaudi it gimimas žmogaus.
Juk prieš lietų griaustinis trenkia, prabyla,
Kai bambagyslę nukerpa žaibas dangaus.
Liūdesys tyloje užspringsta ir skęsta.
Jau gelmė vandenų, o plaukti nemoku.
Negaliu rast jėgų gelmės šaltį iškęsti -
Apraizgyta žolių tik su liūdesiu šoku...
Sudraskykit, griaustiniai, apkurtusį dangų!
Nukarpykit žaibais mėlynąsias žoles!
Ir nuveskit prie nebylio mylimo lango -
Ten gegutė kukuoja ir metus jo sules!
Bet aplink - tylos bangos ir svirpia žiogai.
Kala, spengia, pradrasko ausų būgnelius.
Juk seniai iš paskos bėgti jau pavargai –
Stabtelk, sau susirink išbarstytus žodžius
.................................................................
Liūdesys tyloje užspringsta ir miršta...
Lieka rankos šešėlis, jos virpantys pirštai.
nešokinėk mano žinutėse, jei labai erzina mano komentarai ir nesusitvarkai su savo nervukais - neskaityk, ar skaityk, tavo reikalas, bet nesikabinėk prie manęs, nurodinėdams ką aš turiu veikti - jei mano komentarai nesako kad tamsta rašai šedevrus :)
Niekas neprašo pačios, Gunta, skaityti mano kūrinėlių, jei per sunkūs ir neįkandami:DDD Keliaukit į savo stichiją, kuri man visiškai ne į do mi ir ten net neketinu užsukti:D
ne, tai jau virš nachališkumo, ponas raideri;
kur išsityčiojimas, kame tulžis - jūs tai koneveikiate mane asmeniškai, o aš apie tekstą - grindžiau, kodėl jis man nepatiko, kad drama be motyvacijos, ir kad įvaizdžiai neharmoningi, vėl gi, mano nuomonė, man neharmoningi- jei tai būtų tulžis, kuri iš jūsų liejasi mano adresu, tai kalbėčiau maždaug kaip jūs, Raideri:
maždaug: Iš kur imasi tokios dramos ant lygios vietos, ko čia virkauja per keturis posmus taip iškilmingai tiesiog panegiriškai aukštindamas kažkokią kančią, lyg ir meilės, draskydamas marškinius, nu ne marškinius, tiesiog būgnelius ausų, ir be jokios priežasties, ant lygios vietos, skaitytoją dar bandydamas įsukti, įkabinti, o jei netiki ta pribliauta dramatizuojama ant lygios vietos, ir dar su priešpriešiniais įvaizdžiais, tai pyksta, spjaudosi ugnimi "tu ką, aš tikiu tikėk ir tu"-- o aš netikiu, tais Jūsų paistalais, Raideri, keliate audrą stiklinėje vandens, ir pykstate, kad netikiu, nepasiėmiau nei liemenės, nei rato...
:)
ir tai būtų ne tulžis, tik paerzinimas, kad jau šoki taip ant skaitytojo...
Skausminga lyrika - ir griaustiniai su žaibais, ir šalčiai, ir bangos... Jaučiamas liūdesys, sunkiai pakeliama vienatvė, neramūs sielos virpesiai.
Gegutė sules metus - gan miela ir vaizdinga metafora. :)
O Jūsų išsityčiojimas visai nesuprantamas. Man panegirikų ir nereikia. Ne visi suvokia, kas ką norėjo pasakyti savo įvaizdžiais ir taškas. Ne tokio mėšlo esu prisiskaičiusi ir ką... ir nieko. Tegu kliedi, kas kaip moka - visiems po saule vietos gana. Nesuprantu, iš kur tiek tulžies. Savo kieme ją išvemkit, mieloji.
Tokią gražią ir turtingą būsenos jausmą šitaip iškoneveikti, niu priam žiauru. (Apie Liūdesį porinu, jei neaišku.)
O visokeriopas dramatizmas lyg ir be motyvacijos. Kas daros dvasioje to lyr. her. Pagalvoji skaitudamas, tik paskui kažkas apie kokį tai mylimą asmenį pasakyta, lyg ir motyvas tos dramos, bet vistiek neaišku. Ar jis nemyli to lyrinio herojaus ir nesiruošia pamilti, ar jis mirė, nu tai visi gyvenimai kažkada miršta, brėdas čia.
Bugneliai drąskomi; tai liūdi tai šoka, nu sueiliuotas tvarkingai, bet įvaizdžiai į pievas.
Per bambagyslę - virkštelę, teka deguonis ir maistas. Sakai žaibas nukerta ją, mhmm. Niu gi po žaibo seka ir perkūnas, o su jais keliauja lietus. Jis maitina laisto, po jo viskas sužaliuoja, o kai sausra tai susiraito viskas, išdega, kaip suvytus virkštelė, išdžiūsta, kažkaip viskas čia išvartaliota a nei šis a nei tas...
Jei rašote tik dėl vertinimo, tada tikrai nusivilsite mumis, savo skaitytojais. O dar labiau nuvilsite mus, kadangi dažnas susvetimėjusioje visuomenėje ieško kai ko gražaus paskaityti. O rašymas tik dėl vertinimo nėra toks gražus, kaip Jums gali atrodyti.
Prieštaringi žodžiai eilėraštyje sujaukia skaitytojo bandomą suskurti vaizdinį, todėl šis tekstas nėra tai, kas gali būti įvertinta aukščiausiu balu.
Va taip, visi norime būti van gogais arba šekspyrais, bet kai gaunam spyrį sėdynėn, tai suvokiam, kad aukštai skridome ir metas nutūpti:D Tupiu ir dairausi, gal dangus griuna?
,,Kai bambagyslę nukerpa žaibas dangaus.(??)Negi?Fantastika, kad taip būtu...Gegutė metus sules? gal suskaičiuos?Pabaigos užtektu, ji viską pasako daugiau nei visas eilius.