sunkumas

pasilenkusi klūpai
ties šešėliais žvaigždžių
suprasti bandai apie save
apie kryžkeles
nežinodama kur reiks pasukti
kaip ant scenos aktorius
mirties patale klausaisi
pasmerkto tėvo
'ji minta gyvaisiais'
sušnabžda iš sąstingio
išluptas balsas
kaip vaškinė lėlė
tirpsti nuo nakties
kai tamsa apgaubia
tavyje dar rusianančią ugnį
aš tik okeano dalis
kuri po manim ir virš
peršoku griovį
pasistiebusi tūnai savy
užrakinta vis sieki
ir niekaip nepasiseka
aš tavo svertai ir virvės
nusuki veidą į niekur
kad nieks nepklaustų
kaip sekas pabudus
sunkiai kelias
iš laikrodžio karsto
minutės
ir kalas iš pėdų žolė
atsistojusi klūpai
surakinta ties
virš durų užrašu
'senai užrakinta'