jei šikšnosparniai tūps ant blakstienų
ir sunku bus nuryti valandą
rasose lyg basom
per ražienas
lyg dangus išslydęs
iš rankų
kai ant drobės neliks
nei pėdsako
nei šešėlio neliks
nei vardo
pasislėpus kitapus veidrodžio
juk vistiek išgirsi balsą
vėl pajusi džiaugsmu apvaisintą
nors ir proto ropliais apsiveisusį
gal prošal
gal likučiais peršlapusiais
ten kur nuodėmės vaikšto nuogos
vos pražydusių liepų kvapas
sugrąžins svajas
net ir rojų
palūkėk dar
šiek tiek užsimerkus
ta naktis grįš
atviru oru