kadais

šviesmečiais slinko  ūkanos mano kely
tirštą miglą gėrė praeitis ir tai kas dar tik atslinks
aušo rytas ir temo naktis po  margu kupolu manos gyvasties
kalėsi atžalėlės lyg minkštos samanos
o sopantys pirštai gremžė ir gremžė kiaurą sietą o gal sietuvą
kurioje naktimis verkė žuvys
kažkas sakė kad jos nepažįsta savo vaikų
vėl ir vėl netilo šilkiniai šnabždesiai
užminuotoj būty
plikaskarių drugių