Ji(aš)

Tu vis vaidiniesi. Tau negana, tiesa? Negana matyti mano besikankinančias, susikaupimo, ir liūdesio kupinas akis. Aš taip beprotiškai stengiuos išmesti tave iš savo minčių... Nežinau, ar yra dar kas nors, kur galėčiau dėti tiek daug pastangų. Bet tu nenori manęs apleisti. Negali pasitraukti. Vis įkyriai primeni, apie savo egzistavimą dar labiau viską apsunkindama. Kaskart valgant man pradedi kalbėti savo nenutraukiamą ir jau taip gerai pažįstamą giesmelę. Ir man darosi baisu ne dėl tavųjų žodžių, o dėl to, kad juos sakysi. Ir aš vengiu. Vengiu tavęs klausyti, todėl vis dar nevalgau.
Jie maldaute maldauja manęs įsidėti tą mažą kąsnelį į burną ir nuryti. O aš negaliu. Noriu. Pagaliau tikrai noriu nustoti siekti tobulo kūno. Bet negaliu... Negaliu, nes žinau, kad tu, ta esybė manyje, sakysi pačius bjauriausius epitetus, apibūdinančius mano kūną, asmenybę, draugus, šeimą... ... gyvenimą. Ir nesveikstu. Dėl tavęs. Niekam kitam, tik man vienai suvokiamos priežasties. Tavęs.