po tavęs

po tavęs
kai iškeliauji
pabūti viena
aš kaip tuščias
kavos malūnėlis 
kvepiu
vis pastrigęs sukuos
vingiuose
tarp būti nebūti
nurimęs prisėdu
ant šiauriausio
iš vėjų
kad tik atgaivintų
nupūstų
dar vieną vakar
ir likčiau be nieko
norėdamas jog
šiandien užpildytų
tavo sielos
monetų
žvangėjimas
po tavęs
kai nusiprausiu
lėtą alsavimą
miegant
išryškėju kaip
tolumoje ateivis
per drimbančią
pūgą tu mano
raudonis
ant kiekvieno
nukritusio
lapo
krauju parašytos
poemos
ir nieko
kartais yr daug
daugiau nei
turėt nereikalingą
kažką
tu mano
išplyšusios sagos
pareiti
po tavęs
aš tik dar vienas
aš