Rašyk
Eilės (78095)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 15 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Pranas Pranas

Lašas po lašo (1)...

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


Paguli raštas, paguli ir, atsivertęs jį, pamatai, kad jis labai ne toks, koks galėtų būti. Ir ką daryti? Palikti jį tokį ar visai ištrinti? Kaip tyčia prisiminė matytas skaudus vaizdelis, lydimas parašo:
  „... paėmėme siaubingai išsigandusią ir tarp plikų krūmo šakų nuo vėjo drebančią šunytę. Skubiai ieškome, kas ją pametė? Nejaugi išvijo iš namų, kaip nereikalingą? Vis dar viliamės, kad ne“...
  – Ech tu, dalia daluže! Ir žmogaus, ir šunytės, ir nesvarbu prie ko būtumei prigludusi. Visaip dėl tavęs tenka išbūti, – mintyse kalbu, atgal padėdamas neįtikusį raštą. – Šunytei pasisekė. Kažkas priglaudė, o kas tave tokį priglaus? – Ir jaučiu, atsimenu, kaip, parašius jį, gera buvo, perskaityti nuo pradžios, nuo pirmo sakinio. Ir kartą, ir kitą, o dabar...
  – Vidini, tu girdi apie ką aš dabar?
  Vidinis neskubėjo atsiliepti, bet taip tik todėl, jog žinojo, kad jo klausiu, ką pats žinau.
  – Trink! – pagaliau atsiliepė jis ir samprotavo: – Visas mūsų gyvenimas tik ir susideda iš buvo, buvo, buvo. Trink, Pranuci. Aš irgi nusiteikęs daugiau nesižvalgyti po ligotą dangų, ieškodamas ten kažkokio žvaigždynėlio. O tave girdžiu gerai. Kaip kadaise iš Radijo karietos. Netgi geriau.
  – Aš irgi tave, Vidini. Ir lopšį girdžiu.
  – Lopšį? – lyg nustebo, – Na taip, taip... Ir lopšį, žinoma. – O kažkiek pakosėjęs: – Betgi turėtum atpažinti. Manau, kad gal ir pasisupti pavyks. Paklausyk:

Keistas jausmas, kai išgirsti,
kaip supamas tavo lopšys,
nors žinau: jo nėra,
bet tuomet jau ir ji, Balana,
prieš tave, prieš teisybę
liudyti kyla:
  – Kaip nėra? –

  padeklamavau vėl užklodamas dienos šviesą akių vokais. Po jais buvo šviesiau, jautriau, šilčiau. Jautėsi, kad gamta ateina į pavasarį.
  – Panašu? – netingėdamas jau iš po vokų pasiteiravau Vidinio.
  – Labai panašu, Pranuci, – nedvejojo jis.. – Galima manyti, kad ir pasisupti pavyks, tačiau dabar svarbiausia, kad jį girdim, kad tikim, jog mums pasiseks išsilaižyti.
 
  Buvo gerokai po Visų Šventų, po Vėlinių. Danguje dar švietė Šaulio žvaigždynas, tačiau gyvenome Naujųjų metų laukimu. Su Vidiniu tai darėme, atvertę ruošiamo kalendoriaus maketą. Jis mūsų neskubino ir darbas prie jo prasidėjo anksčiau, bet irgi ne dėl būtinumo, o tik dėl to, jog netyčia pamanėm, kad jautru, smagu būtų turėti knygą, kuri kartu atliktų bent minimalias kalendoriaus funkcijas. Tai atsitikę seniausiai. Pro taip tingiai „lipdomą“ kalendorių kaip knygą jau keleri metai prašliaužė. Jau buvome įpratinti jo ruošinį turėti arčiau savęs netgi kaip atmintinę. Dabar laukėme, kada pro jį pradės šliaužti 2018 -ji, tačiau šis laukimas  buvo išskirtinis. Netgi sakyčiau, kad labai išskirtinis: laikas  pradėjo greitėti, šuoliuoti, o darbai vis sunkesni, vis sunkesni. Kaip ir priekaištai, kad dirbi, dirbi, o po darbo – tuščia. Arba blogiau. Arba net neįtikėtinai blogiau. Gerokas gabalas laiko praėjo, kai bandžiau atsikelti iš ligonio patalo, tačiau tai žinojau iš namiškių, pažįstamų, laiškų ir nemenkos šūsnies Vidinio užrašų, paliktų man, kad žinočiau, kaip prasmingai leidau laiką, neatsikėlęs iš ligonio lovos. Vidinis nelaukė, kol aš pilnai atliksiu prisikėlimo ceremonialą; jam šventė, prasidėjo, kai pajautė, jog atsibundu (gal sugrįžtu?) iš amžinybės ir bėgo iš namų lyg į juos būtų įsimetęs gaisras.
  – Ačiū, Dieve, ačiū, kad tu esi, – džiūgavo, kad gali sugrįžti atgal į Šklėrius prie Ūso balos. 
  Aš pasilikau ten, iš kur jis išėjo, už pusantro šimto kilometrų į šiaurę. Neseniau čia buvo Vilniaus priemiestis, tuomet jau priimtas į miesto terpę ir labai tikiu, kad geležinis vilkas į kunigaikščio Gedimino sapną staugė iš čia. Kalnų nėra, tačiau geografija taip pasitvarkiusi, kad ši vietovė žymi save esančia Europos centru. Atrodo, jog pribrendo laikas, kad taip padarytų ir Europos civilizacija, bet, – ša, kol kas ša, – tildau save, bandydamas  susivokti ne tik laike, geografijoje, bet ir visoje Savęsp esybėje. Ir nebuvo panašu, kad Vidinis kažkur dingęs. Kol yra žodis, kol jį girdi, kol supasi lopšys, o ir jį girdi, kol medžiai  krečia lapus ir žmonių kalendoriai  atverčia lapelius... 
  – Ne visų, Pranuci, ne visų, – įsiterpia į mano mintis Vidinis. – Mudviejų kalendorius dar vis neatverstas, o ir Lietuvos lapuočiai gruodyje  be lapų, tačiau gal ne kažin kokia didelė bėda, kai esi šilinis. Pušis, eglė, kadugys ir žiema žaliuoja. Žinoma, kol jų nenukerta ar patys nepavargsta žaliuoti.
  – Tačiau jeigu ir tu, Vidini, kalbėsi apie mano ligą, aš vis tiek nepatikėsiu.
  – Dar iš jos reikia iššliaužti, bet kad iššliaužtum, reikia už kažko pasiturėti. Kad ir už botago. Mums, kaip suprantu, pavyksta. O eilėraštį  gali pratęsi. Tą, apie lopšį, kurį ir Balana atsimena.  Paieškok užrašuose. Ten aš jį užrašęs. Pagalvoju, kad gal tiktų mūsų kalendoriui.
  – Taip, taip, Vidini. Aš irgi pagalvoju, kad pirmą, o ir paskutinę knygą rašom kartu.
  – Kolūkis, Pranuci, yra kolūkis. Bus knyga ar nebus, gal dar ne laikas spėlioti, tačiau akivaizdu, kad savo darbu prišiukšlinome nemažai, – atsiliepė mintyse Vidinis ir lyg ūmai kažkuo pradžiugintas: – O jeigu atvirai, tai man šitame šiukšlyne smagu. Ot, kad ir dabar galvoje girdžiu, bet net nežinau, ką girdžiu, iš kur tai, o norisi pasikartoti. Užrašyti norisi, kad  ir:
    O netrukus ir pats paprašai,
    kad dangus nesukiltų ieškoti tiesos.

 
  Akių vokai sunkėjo ir sunkjo, o šviesos  buvo vis daugiau ir daugiau. Lyg norėjau suprasti (o gal  supratau), kad kaip tamsa akina žmogų, taip ir šviesa. O kažkas į ausis dar ir taip:
  – Va, va, tik problemėlė ta, jog be išsilavinimo, ar, hmm, su misedukacijos pertekliumi, gerumo suvokimas išsivysto labai subjektyvus ir, dažnokai, klaidingas
  – Ir vis dėlto? - girdžiu kažkas klausia. 
  – (: Linkiu, kad visi čia su laiku atrastume gerumą, kad ir kaip jį įsivaizduotume.
  Viskas  keičiasi, pagalvojau.  Net ir Gėtės  Mefistofelis  „Rašyk“uose  išvirto į mephisto....
2018-05-04 18:00
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 8 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2018-05-20 23:17
a u t o r i u s
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-05-04 22:46
Erla
Oi, prieš tai komentarą parašiau -lašas po lašo - Aurimodaliai.
Jūsų tekste nė su žiburiu klaidų nerasi.
Nuosekliai aprašot kūrybinį procesą ir kūrybines kančias.
Kad kančių būt mažiau, o daugiau kūrybos.
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2018-05-04 21:07
Atėja
visada gera jus skaityti, atrandu gyvenimišką išmintį ir prasmę, Pranuci...5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą