Mieganti mirtis 4

Kažkada dabartinio Žvėryno plotai priklausė Radviloms. Žvėrių medžioklės rezervate lakstydavo briedžiai, stirnos, lapės. Septynioliktame amžiuje amžiuje elniai ganydavosi ne tik toje vietoje, kur dabar driekėsi Elnių gatvė, bet ir kitose teritorijose.
Žvėryne, prie Policijos Departamento šliejosi Kriminalistinių Tyrimų Centras, aptvertas nedidele, tačiau aštria tvora. Kaip tik ten ir įėjo du vyrai. Jaunesnis, pilku išlygintu kostiumu, kažką pasakojo tamsiaplaukiui trisdešimtmečiui. Trisdešimtmetis šypsodamasis klausėsi, vis patrindamas savo džinsus.
- Gal jau bus ką kompe žiūrėję. – Joną ramino Raimundo šypsena. Ankstesnio susidūrimo su kompiuterių specialistais policijoje sukelta neviltis išsisklaidė. Švietė birželio saulė.

Atsakingi už įkalčių ieškojimą muitinės vadovo kompiuteryje tingiai žaidė stalo tenisą. Raimundas paėmė raketę.
- Gal, sakau... - nutęsė jis. Oponentas iškart atsirado.
- Man čia reiktų, - pradėjo Raimundas. Ping.
- Nu, – pong.
- Gero speco, – ping.
- Kam? – pong.
- Failai kompe, – ping.
- Nu, – pong.
- Iš kameros, – ping.
- Kameros? – pong.
- Filmavimo, – ping.
- Nu, – pong.
- Pažįsti tokį? – ping. Ping. Ping.
Kamuoliukui nusiridenus po stalu, specialistas piktokai pažvelgė į seklį:
- Čia tas kompas, kur užvakar atvežė? Kam tau geras specialistas? – pabrėždamas paskutinius žodžius pasakė darbuotojas. 
- Ten filmavimo kameros failai. Sakau, gal sunku atrasti, gal koduoti. Reikia kokio super specialisto, kuris greitai atrastų, iškoduotų ir atneštų mums ant lėkštutės. 
- Kokio dar specialisto? Čia pirmokų darbas. Laisvai bet kuris mūsiškis gali. Aš galiu.
- Per valandą? – abejodamas paklausė Raimundas.
- Baik juokus, per pusvalandį, - įsižeidęs burbtelėjo programuotojas.
- Gerai, po pusvalandžio ateisim.

- Taip paprastai? – neslėpė susižavėjimo Jonas.
- Paskaityk Tomo Sojerio nuotykius, - mirktelėjo Raimundas. – Kaip Sojeris įpiršo draugeliui perdažyti tvorą. O čia kitas būdas.
- Nesupratau, - Jono akys išsiplėtė. Tarytum tuoj sužinos Visatos paslaptis*.
- Kompiuterastams norisi dirbti, kai jie pavadinami nerealiais, ieškomais, ypatingais specialistais, - visiems smagu ką nors pamokyti. Raimundas niekuo nesiskyrė. – Einam ajurvedinio marmalo.

Ajurvedos išmintis teigė, kad dienos pietūs yra pagrindinis dienos valgis, kai saulė pakyla aukščiausiai danguje, nes tada geriausiai virškiname. Kriminalistai įsmuko į netoli policijos departamento esančią kavinę ir įsitaisė rytietiškomis užuolaidomis apkabinėtame kamputyje. Abu vyrai užsisakė kreminės morkų sriubos su imbierais ir saulėgrąžomis bei veganiško daržovių ir avinžirnių troškinio, patiekiamas su basmati ryžiais ir šviežių daržovių salotomis. Raimundo veidas spindėjo. Maistas pamalonino jo skonį, uoslę ir regą. Jonas džiūgavo, nes žiūrėjo į Raimundą. Tik keletas Tinder‘io merginų galėjo džiaugtis Jono šypsena. Šį kartą Jono euforijos nepersmelkė erotika. Tiesiog jam vaikystėje trūko tėviškos globos. Ajurvedinis maistas jaunuoliui atrodė keistas.
- Kaip yra? – čepsėdamas paklausė Raimundas.
- Bendrąją versiją išsiaiškinom – žmogžudystė, o ne savaiminė mirtis ar savižudybė. Detalioji versija - pripylė migdomųjų kavoje ir nudobė. Atskirųjų versijų taip pat – žmona, kontrabandistai, gal dar darbuotojai? – Jonas nutarė pasinaudoti vadovėlinėmis frazėmis.
- Va su tomis atskiromis versijomis – tikra migla, – pratęsė Raimundas, mėgstantis vadovėlius. – Atsakymus į pirmuosius klausimus turime. Kas? Aišku. Kada? Aišku. Kur? Aišku. Ką? Nužudė. O kaip, kodėl ir kas padarė, nežinome.
Bekalbant apie kriminalistinių tyrimų teoriją, vyrų skrandžiuose dingo morkų sriuba, daržovės, avinžirniai ir ryžiai.
Pavalgius ėmė skambėti telefonas. Skyriaus  viršininkas liepė pas jį užeiti. Kiek įmanoma greičiau. Alenas dievagojosi, kad kontrabandininkai nieko bendro su žmogžudyste neturi. Išsigandę, kad jų žmogus muitinėje  žuvo.
- Ką gi, Jonuk, reikia dirbti, - pasirąžė Raimundas.

Jono nuostabai, Raimundas patraukė į Kriminalistinių tyrimų centrą. „Šefui ne gimdymas, palauks“, nutraukė Jono bandymą bėgti pas viršininką. Kriminalistinių tyrimų centre jų jau laukė IT specialistas. Akimirką, kai jo ir Raimundo akys susitiko, pasaulio gyventojai išsiuntė dvidešimt keturis milijonus elektroninių laiškų ir nusipirko du „HP“ kompiuterius.
- Įdomių dalykų radome, - vaikinas paėmė teniso raketę ir viltingai pažvelgė į Raimundą.
- Kažin, - atrodė, kad kompiuteriniai atradimai Raimundą vargina ir atitraukia nuo tikrai svarbių darbų. Specialistas numetė raketę ir nubėgo atmintuko.
- Gerbiamam Bukauskui yra laiškutis.
- Kokiam dar Bukauskui? Tam iš Seimo? – Raimundas susidomėjo. Jeigu jis būtų parodęs susidomėjimą pokalbio pradžioje,  kompiuteristas būtų pasibranginęs, tačiau dabar dėkingai atidavė atmintuką:
- Tam pačiam. Aš jūsų vadui paskambinau, perspėjau. Ir filmuotus vaizdus įrašiau.
- Vyrai, čia tai dirbat!  Čia tai bent gudruoliai! – nuoširdžiai šūktelėjo Raimundas. Žmonės ir šunys skiriasi. Kai kurie dalykai juos vienija. Dresuojant šunį svarbu pamoką užbaigti teigiamai. Tuomet, kai šuo gerai atliko komandą, verta jį paskatinti ir paleisti lakstyti. Šiukštu ne tuomet, kai jis kažką padarė netinkamai. Bendraujant su žmonėmis, svarbu atsisveikinti teigiama gaida. Tikėtina, kad kitą sykį žmogus nudžiugs susitikęs.

Jonas užvedė mašiną. Tą akimirką pasaulio gyventojai išgėrė dvidešimt šešis tūkstančius kavos puodelių ir nusipirko tris mašinas. Nėra žinoma, ar mašinų pirkėjai gėrė kavą.
Raimundas patogiai įsitaisė keleivio sėdynėje. Vairuotojas pajudėjo iš vietos ir susimąstė, ar vadovas labai supyks. Juk kriminalistai nepaisė paliepimo „skubiai atvykti”. Jaunuolį užplūdo juodosios fantazijos. Štai vadovas jį atleis. Niekas niekuomet daugiau nebepriims į darbą. Ilgainiui dėl susikaupusių skolų antstoliai areštuos turtą. Jonas liks prie konteinerių. Ten rinks maisto likučius ir viską, kas tiks apsigobti šaltą žiemą. Sudie, Tinderi. Sudie, pasimatymai. Sudie, vestuvės. Sudie, ori senatvė, apsupta klegančių anūkų. Kriminalistui mirguliavo akyse. Nepastebėjo, kaip sukdamas iš Latvių gatvės į Kęstučio pralėkė degant geltonai šviesoforo šviesai.
- Šaunuolis, - iš niūrių minčių pasaulio Joną pašaukė sunerimęs Raimundo balsas. - Gerai, kad pastebėjai tą Volvo. Atsiplėšei. Pažiūrėsim, kaip ji elgsis toliau.
Jonas, nustebęs, žvilgtelėjo į mėgstamą bendradarbį. Nežinojo, kad Raimundas jau penkias minutes stebėjo juos sekančią mašiną. Palengvėjimą, kad negavo velnių už pavojingą vairavimą, keitė nerimas. Elektros impulsai smegenyse atakavo hipofizę. Iš ten hormonai keliavo į antinksčius. Antinksčiai laistėsi adrenalinu, noradrenalinu ir kortizoliu. Jonas buvo įsitempęs. Velniai toliau ramiai kortavo, neįtardami apie galimybę atitekti Jonui. 
Sidabrinis Volvo išnykdavo ir vėl išnirdavo mašinų sraute.
- Pasuk į kairę, mums žalia, - įtemptai sukomandavo Raimundas. Pasukus Mickevičiaus gatve, dar kartą šūktelėjo:
- Vėl į kairę. - Jonas suprakaitavo. Kvėpavo dažniau . Širdis plakė kaip pašėlusi.
- Ir vėl į kairę, Vytauto gatve, - tarytum vairavimo egzamine kalbėjo Raimundas.
- Pavažiuok truputį, po to vėl suksime į kairę, į Latvių gatvę, - vyrai žvilgčiojo į veidrodėlius. Smegenyse ir raumenyse padidėjo aprūpinimas krauju. Sumažėjo seilių išsiskyrimas. Pilve sumažėjo aprūpinimas krauju, padidėjo skrandžio  rūgštingumas, žarnyno aktyvumas. Vyrai įsisavino daugiau deguonies, gliukozės ir riebalų.
Keturis kartus pasukę į kairę jūs važiuosite ta pačia kryptimi, kaip ir važiavote. Kita mašina nedarys tokių nesąmonių, nebent ji jus seka. 
- Volvo yra, - atsiduso Raimundas. - Ruoškimės susitikimui. Susirandam nuošalesnę vietą ir parkuojamės.
Jonas pajuto, kaip šlapiose rankose slysta vairas. Pirmą kartą patyrė, kuomet kažkas persekiojo jį patį. Dažniausiai sėdėdavo už sekančios  mašinos vairo ir stebėdavo, kur važiuoja nusikaltėliai.

Pavažiavę Latvių gatve, vyrai dar kartą nusuko ir sustojo už Latgalių ir Bebrų gatvių sankryžos. Nei vienas bebras nenukentėjo. Mašinai sustojus vyrai akimirksniu išsitraukė ginklus. Vos tik Volvo prisiparkavo, nukurnėjo link jos. Pribėgęs prie mašinos, Raimundas atkišo septynioliktą Gloką. Pastebėjo, kad vairuotojas taip pat laiko ginklą, nukreiptą į seklio veidą. Jonas, užmiršęs visus taktikos mokymus, stovėjo prieš mašiną. Vairuotojas iš lėto, negrabiai kaire ranka atsidarė dureles.
- Turit klausimų, - kostelėjo.
- Kas toks? - nepatikliai burbtelėjo Raimundas.
- Jums nereikia žinoti, - oficialiai pranešė vairuotojas. Vyrai susikibo meksikietiškoje dvikovoje. Tiek vienas, tiek kitas taikėsi į oponentą. Meksikietiškoje dvikovoje neegzistuoja strategija, padedanti bent vienai pusei laimėti. Pirmasis, patraukęs ginklą, akivaizdžiai pralaimi. Pavadinimas „meksikietiška dvikova” pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose atsirado tūkstantis aštuoni šimtai septyniasdešimt šeštaisiais. Žmonės įsiveldavo į tokias dvikovas ir anksčiau.
Išsigandęs Jonas nukreipdavo ginklą tai į vieną, tai į kitą vyrą. Raimundas, pastebėjęs, šūktelėjo:
- Bliat, Jonai, - nors keikdavosi retai.
Jaunuolio išsiplėtusiais vyzdžiais  mojavimas ginklu atrodė taip bejėgiškai ir keistai, kad Raimis nevalingai nusijuokė. Jonas nukreipė ginklą į išsišiepusį Volvo vairuotoją.
- Tave pakviesime pas mus derybininku. Tokio prikolo dar nemačiau. Gerai, prieik arčiau ir ištrauk iš mano švarko pažymėjimą. Ė, tik pušką pasidėk, kietuoli.
Išraudęs Jonas ištraukė pažymėjimą. Sumišęs parodė Raimundui. Vyresnis kriminalistas nuleido ginklą.
- Ko prireikė VAD'ui? - paklausė. Valstybės apsaugos departamento - gerbiant žmogaus teises ir laisves saugoti valstybės vadovus ir oficialius Lietuvos Respublikos svečius**. Kai kurie VAD‘o pareigūnai tūnodavo Seime ir tikrindavo pažymėjimus. Tik ne Volvo vairuotojas.
- Palydėti į komisariatą. Laukėm, laukėm jūsų, nesulaukėm. Nutariau pavažiuoti pasižiūrėti, kur užstrigot. - nuleido ginklą vairuotojas.
- Cirkininkai, - nusispjovė Raimundas.
- Pasižiūrėkit į save, - linksmai atšovė VAD'o pareigūnas.
Vyrai draugiškai susėdo į mašinas ir nulėkė link Birželio dvidešimt trečiosios gatvės.

Atvykę į komisariatą, sustingo kanadietiškoje dvikovoje. Kanadietiška dvikova - laimi praleidęs savo oponentą pirmą pro duris. Du kanadiečiai, susitikę prie durų ilgai sako vienas kitam „Tik po Jūsų“, kol vienas pasiduoda ir praeina pirmas. Raimundas, ne kartą varstęs komisariato duris, šią dvikovą laimėjo. Kitos įstaigos pareigūnas, stovėjęs minutę, praėjo pirmas. Pokalbyje net dešimties sekundžių pauzė prailgsta. Šešiasdešimt sekundžių stovint prie durų prabėgo lyg metai.

Kriminalistų vadovas, išėjęs iš kabineto, nepalankiai nužvelgė pareigūnus. Mielai pamokytų, pabartų, tačiau nežinojo, ką Raimundas galėtų atsakyti, bijojo apsikvailinti . Pro praviras kabineto duris ketvertas smalsių akių porų stebėjo susitikimą. Prie durų trypčiojo Alenas.
- Užeikite, laukėme, - oficialiai tarė kriminalistų vadas.
- Pabaigsiu, - Raimundui įėjus į kabinetą, neaukšta mergina sušnibždėjo šalia stovinčiam vyriškiui. – Sumeti viską į verdantį kokosų pieną. Aišku, krevečių nereikia gailėti. Daugiau yra geriau .
Tai išgirdus, Raimundo organizme ėmė siausti feniletilaminas. Dopaminas, seratoninas, norepinefrinas trukdė susikaupti, galvoje sukosi „Love is in the air“ žodžiai. Atidžiai pažvelgė į merginą.  Tamsiai pilki plaukai, besivejantys aplink pečius. Juodas kostiumėlis, mėlyni marškinukai ir jokių papuošalų. Ant rankos puikavosi laikrodis, rodantis pulsą. Tą sekundę pasaulyje gimė keturi vaikai.
- Aleksandra, - ištiesė ranką mergina.
- Raimundas, - nusišypsojo kriminalistas.
- STT, - pridūrė mergina.
Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos misija*** – mažinti korupciją, keliančią grėsmę žmogaus teisėms ir laisvėms, teisinės valstybės principams, ekonomikos plėtrai. Pareigūnai nemylėjo STT, mat šie galėdavo nubausti. Paprasti piliečiai nemylėjo STT, mat šie kitus pareigūnus, politikus ir valstybės veikėjus bausdavo per mažai. Tik šeimos nariai mylėjo STT pareigūnus. Ir tai ne visi.
- Ne STT, - kriminalistas laikė moters ranką ir šypsojosi toliau. Alenas prunkštelėjo.
- Klounas, - reziumavo VAD‘o pareigūnas. Tuomet Raimundas paspaudė dviem vyrams rankas, o kriminalistų vadas nervingai kasėsi. Nenutuokė, ką daryti susidūrus su nužudymo byla, kur pagrindinis įtariamasis – garsus politikas. Susipažindamas Raimis sužinojo, kad kabinete susirinko - STT pareigūnė Aleksandra, VAD‘o pareigūnas, kriminalinės policijos biuro pareigūnas ir saugumo atstovas, besidomintis tailandietiškos sriubos subtilumais. Skyriaus vadas puolė liaupsinti bendradarbiavimą ir sakyti kitus oficialius dalykus, deramus iškilmingiems minėjimams.

- Tai tas Bukauskas nužudė muitinės vadą ar ne? – nekantriai tarė neaukštas pliktelėjęs  saugumietis.
- Tyrimas tik prasidėjo, turim įvairių versijų, – atsakė Raimundas.
- Neturiu laiko tokiems niekams, - burbtelėjo saugumietis ir, ištraukęs vizitinę kortelę, apsidairė.
- Pasuk man, jei bus aišku, kad nužudė Bukauskas, – ryžtingai padavė vizitinę Raimundui ir išlėkė pro duris.
Pagrindinis saugumiečių tikslas - politikams ir visuomenei pateikti tokią informaciją, kuri padėtų priimti pagrįstus sprendimus dėl ateities veiksmų politiniame ir visuomeniniame gyvenime****. Naujoji saugumo būstinė kainavo aštuoniasdešimt  su puse milijonų eurų.  Žinoma, kad būstinės, vadinamos Kryžiumi, Pliusu arba Pilaite*****, gilumose slypėjo jūros vandens baseinas. Šalia baseino įrengtos suomiška ir turkiška pirtys, ledo kambarys. Šiomis vasaros dienomis saugumiečiai eidavo į ledo kambarį pagramdyti ledukų šaltai kavai ar arbatai. Pinigų ledukų gaminimo aparatui nebeužteko. Jonas pavydžiai spoksojo į duris, ką tik paslėpusias saugumietį. Galvojo, kaip norėtų paplaukioti baseine. 

- Koks dar „tyrimas tik prasidėjo“? Turim Bukausko laišką? Turim. Ten aiškiai parašyta, kad ponas Bukauskas kviečiamas susitikti septintą valandą. Kada nužudytas muitinės vadas? Panašiai. Viskas aišku, kaip du kart du, - sududeno mėlynakis blondinas iš kriminalinės policijos biuro.
Jis kalbėjo ir kalbėjo, kol Raimundui, Alenui, Jonui, jų vadovui ir VAD‘o pareigūnui pasirodė, kad mato blizgančius rutulius jam tarp kojų. Deja, nei vienas iš jų negalėjo pasigirti tokiais dideliais plieniniais kiaušais, kaip šis blondinas. Policijoje tokius pagarbiai vadindavo „skaldytojais“. Įtariamieji prisipažindavo bet ką. Net jei nebūdavo to padarę. Skaldytojai praversdavo, kuomet žmogus ką nors prisidirbdavo. Trukdydavo, kuomet žmogus būdavo nekaltas. Mat ir nekalti sutikdavo, jog padarė nusikaltimą. Nė karto nesilankę Biržuose sutikdavo, kad Biržuose apvogė parduotuvę. Gėjai sutikdavo, kad išprievartavo moterį. Pelės sutikdavo, kad suėdė katiną. Žinoma, policija pelių prisipažinimų nefiksuodavo, tačiau statistika pagerėdavo skaldytojų dėka. Bala nematė, jog tikrieji nusikaltėliai likdavo laisvėje. Paradoksalu, bet atlikę nusikaltimą policijos pareigūnai „skildavo“ greičiausiai. Gal dėl to, kad pažinojo tikruosius skaldytojus.
- Galbūt mes galime prisidėti tirdami kitas versijas, kol jūs tardysite Bukauską? – blaiviai įvertino situaciją Raimundas.
- Kokias kitas versijas, - pasipiktino vadietis. Kriminalinės policijos biuro pareigūnas užėmė alfa patino pozicijas, tačiau graikų abėcėlėje po alfa raidės - beta . Ir dar daug raidžių. - Mes suteiksime visą reikiamą informaciją apie Bukauską ir byla baigta.
- Kol kas Bukauskas - tik vienas iš įtariamųjų. Pagrindinis, sprendžiat iš to laiško. Gali jų būti ir daugiau. Apsidrauskim? - Raimundas taikiai kreipėsi į alfa vyruką.
- Gal žmona, kuri neturi alibi, arba kas iš darbuotojų susimokė su Bukausku? Žinom tik, ne žulikai tą padarė, - išpyškino Jonas ir tuoj pat pasigailėjo. Alenas ir Raimundas jį pervėrė žudančiais žvilgsniais. Per daug kalbėjo jaunuolis. Nepatyręs išklojo visas kortas.
- Tiek informacijos ir mes galime surinkti, - išpūtė krūtinę VAD‘o pareigūnas. 
- Gal tiesiog išsitraukiam ir pasimatuojam? – prunkštelėjo Alenas. Raimundas sumišęs pažvelgė į Aleksandrą. Jos krištolinis juokas nuskaidrino atmosferą.
- Gal tegul tęsia, kas pradėjo? – pasitaisė plaukus Aleksandra ir pažvelgė į blondiną iš kriminalinės policijos biuro. – Žinoma, Bukauskas jau ne Raimundo komandos kompetencijos ribose, čia tik biuro jėgoms. O mes padėsime kuo galėsime. Juk ir VAD‘o informacija visiems praverstų.
- Gerai, vyrai, tiriate tas savo versijas, – skaldytojas pažiūrėjo į Raimundą. Po to kreipėsi į kitus. – Mums reikės visos VAD‘o ir STT informacijos apie Bukauską.
- Einam dirbti, - šyptelėjo Aleksandra vadiečiui. Šypsena vyro nesužavėjo. Niūriai žvilgtelėjęs į blondiną išėjo iš kabineto.
Skirtingų tarnybų žmonės išsiskirstė. Kriminalistų vadovas išėjo kiek nerimaudamas, mat tikėjosi, jog jo skyrius nebetirs nusikaltimo su garsiomis pavardėmis. Alenas ir Jonas išėjo laimingi, nes liko tirti nusikaltimo. Aleksandra išėjo užsisvajojusi. Raimundas apsiniaukęs. Galvoje „Love is in the air“ melodiją pakeitė gailus Nirvanos dainininko niaukimas „My girl, my girl“. Žiūrint, kaip Aleksandra kalba su alfa patinu, Raimundui sutraukė skrandį. Net kvapnus steikas su krauju jo nebesudomintų.
- Einu parūkyti, – burbtelėjo Raimundas kriminalistams. Alenas su Jonu susižvalgė. – Vienas.
Tą minutę pasaulis surūkė dešimt milijonų cigarečių. Daugiausiai rūkė baltarusiai.

- Mes pirmi turime pasiekti Bukauską, - sušnibždėjo Raimundas kolegoms. Rankose laikė atmintuką, gautą ryte. – Dabar einam pasižiūrėti, kas vyko muitinėje prieš susirinkimą.
Savo kabinete vyrai įdėmiai stebėjo kompiuterio ekraną. Tušti koridoriai. Nė gyvos dvasios. Po kiek laiko darbuotojai plačiais laiptais kilo į ketvirtą aukštą. Skubėjo, ėjo rimti ir susikaupę. „Jokio klegesio“, nusistebėjo kriminalistai. Muitininkams sugužėjus į pasitarimų salę, durys užsidarė. Prie vadovo kabineto niekas nepriėjo.
Raimundas pasikasė galvą. Iš protėvių šimpanzių paveldėtas gestas išdavė jo sumišimą. 
- Koks čia velnias? Primesk, niekas neįėjo į kabinetą. Nei prieš susirinkimą, nei darbuotojams susirinkus, - sutriko Alenas. 

*Atsakymas į pagrindinį Visatos klausimą yra 42. Jonas to nežinojo. 
** www. vad. lt 
***www. stt. lt
****www. vsd. lt
*****www. delfi. lt/news/daily/lithuania/lietuva-neatsiliks-nuo-pasauliniu-madu-naujoji-vsd-bustine-jau-turi-pravarde. d? id=74135850