Neišėjus iš senovės

Įsijaučiu, įsiklausau ir suprantu
kaip Dievas būna viename ir... po visur.

Kaip kažkada batus, kepurę, vaiko kelnes,
dabar jau kūną peraugau.
Palikęs jį, aptingusį, apglebusį,
pasiramsčiojantį lazda,
einu kaip žaibas 
per akimojį, apvaikščiodamas dangų.
Ir lengva sieloje, ramu,
kad užmirštu, kas kažin kaip toli
galėtų būti ar yra –
užmiršta akys tolumas,
o greitis, regisi, į muskulus įaugo... 
Nereikia kojų, keliui eiti.
Ėgė, ar matote, kur toks besu?

Tu, vėjau, man tampi per lėtas –
nurimki dvasioje ir pajudėkime kartu,
kur Tukididas apie karą rašo.
(Garbė, aplenkusiems savo kapus,
per tūkstantmečius nepavargti).

Lig šiolei nemanau ir aš,
kad būčiau bent kada
išėjęs iš senovės,
Peloponeso karas be manęs
taip pat neapsiėjo...
Ir būna dvasioje smagu
kai išgirsti per aukštą žodį:
atsimenu.  žinau. esi.

Tilkit, sapnai,
nesibodėki, Dvasia,
nekalbėk, kad kelionė prasta.

Kaip galėję nutikti, net jeigu netyčia,
Tukididas neužmiršo manęs,
nors parašyta: gyvenęs
prieš Kristų.