perlamutrinė akis

(ji)
per ilgai tildyta
per ilgai ugnių liežuvių vilgyta
buvus anapus vabzdžių tinklelių,
narcizų pievų, mėnulio kopų ir
Jo akių, salstelėjusių aistringa neapykanta,
dabar jau dūmais kylanti
materijomis, kurios lytėjimu nebešneka,
išnyra tik priviliotos kraujo juodumos.
tai toji erdvė, nacijų bijota, it
akis prasiveria, amžių ūkimu ir juoku
pripildydama būsimų sapnų orą,
blakstienos josios kelia vėjus,
tik prasivėrus ima stebėt tave ir
niekad nesustoja.
durklą menančiu žvilgsniu lėtai
keliauja dar tuomet oda neliesta -
tol, kol atsitrauksi kūnu, siela ir žvilgsniu,
besistengdama pamiršt, kad nuo šiol ji -
veidrodis tavy skaidriausias.

***

išmestą krantan, apsvaigusią vienišę kloja
perlamutrinė banga šešta,
belaižanti žaizdas krūtinėj paliktas.
aplink tik smėlis juodas,
bet jo krislai nuo šiol savy spalvoti.
įsižiūrėt belieka - juk tai
tiesa, viršūnė ir visa būties gama

vienovėj.