kuždesiuos stalaktitai suyra
o vijokliai išgraibsto ramybę
stojas kalnas būties
ir nusineša dieną tolyn
aš užkimstu nuo vėjo
ir priplėkusio kvapo pelynų
nepareisiu basa vėl ir vėl
numaldyti ošimo
balto sapno šalies
ir ant dangčio mažytės dėžutės
užrašyti lemties nelemtos sakinių
tik tiršta nežinia pasilikus
virš mudviejų laiko
dar į tolius ištįs
kol dainuos pasimetę kovai