permainos

Ir nors bandė savo skruostus slėpti už besileidžiančios saulės spindulių dulksnos, tą vakarą dangus išraudo, išgirdęs kitų pokalbius.

Miestas kalbėjo, pasakodamas jautrias istorijas sprogstančiais pumpurais, nuramindamas permainų bijančias širdis, sudėdamas viską į vietas (galbūt, jis taip audė likimus). Atvirumas slėpėsi miesto grindinio plytelėse, kurios skambėjo nuo jas paliečiančių aukštakulnių, cukruje, kurį bėrė į kavą lauko kavinėse, balkonuose, kur plaikstėsi saulės spindulių sulaukę skalbiniai. Pavasario vėjas, palietęs praeivių mintis, leido prabilti visą žiemą miegojusioms paslaptims. Ir žodžiai, kurie visada lindėjo už akių spalvų, pagaliau pajuto laisvės skonį...

Tie žmonės klaidžiojo eidami nežinomom miesto gatvėm ir ieškodami sau tikslios vietos kito mintyse, o kai ją atrado (žinoma, toji vieta buvo po saule), jie negalėjo patikėti, kad tai realu, juk išgyveno skausmą, drebančias rankas, ašaras, kurių nemokėjo valdyti, gyvenimą su vienatve, gyvenimą be džiaugsmo kitai dienai, šaltį, kuris atrodė, kad nemokėtų užleisti savo vietos šilumai.

Jie atsisėdo ant dar įšalusios, miegančios žemės, o patys buvo tokie šilti, jų mintys ir siela jau pralenkė laiką, jie bėgo kartu su vasara. Nusisukę vienas nuo kito bandė suvaldyti šypsenas, žvilgčiojo į dangų ir tyliai šnabždėjo dėkingumą išsakančias kalbas. Jas išgirdo, kai laimės žodžiai nebegalėjo sėdėti tyliai kažkur kamputyje ir garsiai aidu keliavo link debesų. Staiga nutilo, atsisuko, žvilgsniai susitiko, būdami vietoj apibėgo aplink kito vaizdą, išnagrinėjo detales, įsitikino, kad šaltis jų nepasiglemžė. Šypsenos susitiko ir miestas dabar kartu su praeiviais jau kalbėjo už juos.

Ir nors bandė savo rusvus skruostus slėpti už žodžių paklodžių, tą naktį jie pasitiko užmigdami su šypsena, negalėdami patikėti, kad jų mintys įgavo pavidalą.