be sparnų

kai paneria valtys į vakaro tylą
irklai plaka vandenį, moju, vistiek
mano rankos lyg šakos pakimba
ant penkto mėnulio bevardės nakties

seniai šitai buvo ištrinčiau tą laiką
kai įmečiau krosnin albumą
vestuvinį mūsų o panieka tavo
išliko po oda dar niežti ir skauda
vienatvės klavyrai
ir didžiosios skruzdėlės
terpėj sapnų

o galgi visai nenorėjai
manęs iš mėnulio dangaus nusikelti
palikus ten būtį
tave apsivyčiau
aš sausmedžiu, gluosniu
belangėj tamsoj
pajautoj
be sparnų