Šaknų metro

Kas nors atverskit man kortas –
kaip reikia išgyventi tylą?

Kai gyveni sodrus, ar skauda,
kai žinai, kad myli –
tada atrodo:
viskas aišku –
vėl gali kvėpuoti,
arba kaip tik dūsti,
kai nebegauni gerti
iš versmės ąsočio.

Bet ką daryti, kai visai –
- T. Y. L. A. -
net jokio kvapo?
Kai nerimo pilna galva,
kai, regis, net naktis apako?

Ji juk ir taip nematė jau,
ar jums atrodo taip – teisinga?
Atvėrus burną – langines – svarstau,
į prieangį man šiąnakt tyliai sninga.

Na ir gerai – jūs nesakykit nieko,
aš pati atrasiu –
ir be žemėlapio gatves naujas sukursiu,
kaip Kolumbas,
savojo Žemyno atsikąsiu.

Ir būsiu vėl soti,
pilna ir suvešėjusi – net ten,
kur po žeme,
– šaknų metro –
kurio kiti nemato.

Taip – aš dabar basa –
išnirusi, lyg nesava,
tarsi karoliai –
iš anksto pasipuošiu jais
ir dar išlauksiu iki kito rato.

Kuris tikrai ateis –
tada aš tyliai apsisuksiu,
į savo vietą vėl sugrįšiu
ar visai nutrūksiu.

Net jei nakties burna
ar tylintis metalofonas,
kaip priekaišto nata –
sužiūra į mane dabar:
galvoj – minčių tirada –
tikras choras.

Aš nuraminsiu širdį
sniego kryžiaus ženklu,
priglaudusi prie lūpų jį –
vėl šitaip pasisotinsiu
ištroškus ar išalkus.


2018 02 24 (“Fata Morgana“ stovykla, Nida)