Žiemos karas

Tai žiema – ūkesys į sielą, panašiai gal Kajokas rašė,
ir teisus tąsyk buvo meistras – mes kaip indai pilni ūkimo.
Kartais sėdim pernakt ir budim ir negaunam už tai nė grašio
Čia per greitai sudilo mėnuo, čia nuo kuždesio balsas kimo.

Pirmas ledas po mano kojom paauglystė, kaip balsas lūžo.
Tarp baltųjų sidabro plokščių vėl įsiterpė žvilgsnio pleištas,
Ūžė vandenys mums po kojom vis kartojant kad „это ужас“,
Kad po ledo lukštu pasaulis nepažįstamas lieka, keistas.

Pirmutinis nutirpo sapnas, po to rankos ir visas kūnas,
Rodos, būtų tiesiog iš sniego, o ne iš molio drėbtas.
Kertėj inkščia ten susigūžęs sniegas tarsi šunytis tūno
Ir nenori pūgos liežuviais mūsų pėdsakų nuolat slėpti.

Gal reikėtų sakyti tiesą – mes naujokai, mes išsiduodam,
Mūsų kuopa jau paskutinė, bet žiemos ji nuverst negali.
Mes tik žaidžiam laivus, jų mūšį, mes tik rašom baltu ant juodo
Mūsų žaizdos yra ne žaizdos – tik žvaigždynų gelsvi medaliai.

Ir tikroji tiesa, jog šitas mūsų karas – ne mūsų karas,
Tai ne mano sužvigo kiaulės tai ne mano lukštentos pupos
Generolas prie pačią aušrą, savo juodas duris uždaręs,
Kaip švytuoklė siūbuoja vėjy, toks laimingas sau virvėj supas.