Maršrutai

pasilieka ūkuos tolimų traukinių ūkesys
dvi figūros tamsoj be maršrutų savų prasilenkia
neištarusios nieko nei ačiū nei vokiško danke
pasilieka ertmė ir nėra jau kas ją užtaisys

jau dangus per gilus kad galėtumei perbristi jį
net į atspindį lempos į šviesą dukart neįbrisi
kybo žodžiai ore svetimi ir be galo įgrisę
kurie sprogsta ore o juos keičia nauji ir nauji

ir vėl pradedi mokytis iš pusės lūpų suprast
nes pradyla veidai pilnatim ir delčiom sudėvėti
juos vis lopyt bandai savo delną iškleidus kaip skėtį
lyg bandytum priglaust dar negimusias savo dukras

ir į kriptovaliutą gyvenimo skonį įkeist
savo ašarų druską į kvepiančia duona degtinę
kada žvilgsnį sunkiau bus pakelt negu „po paskutinę“
skaidrią nemigos naktį ir rytą tamsiais paakiais

ant liežuvio galiuko tą skonį kai saldžiai kartu
buvo tamsą ragauti - visai nesvarbu kiek įpūsi
traukinių ūkesys ir jų bėgiai dalija per pusę
visą dvasinį turtą kurį užgyvenom kartu

o dabar tiktai bandome šitą vienatvę iškęst
dvi figūros tamsoj be maršrutų savų prasilenkia
nors nutolai seniai bet aš vis dar jaučiu tavo ranką
ir pirštus kurie glosto
---
                                                po to užgesina žvakes