praeities skrynioj

Trim užraktais palaidojau savąjį arą
ąžuolinėj praeities skrynioj

Sėdžiu šalia ir klausausi išpūtęs akis
kaip skyla nagai jo į sienas
kaip plaistosi plunksnos viduj
lyg beldžia, lyg meldžia išleisti
klausausi alkūnes įrėmęs į tirtančius savo kelius
dantyse grieždamas gailestį

Išduoti pasaulio stebuklą nebuvo sunku
užteko nuleisti rankas ir
pūstelt į knarkiančio budelio ausį
net nieko nesakius jis viską žinojo iškarto
ir vėjo sroves ir kalnų koordinates
ir žudymo būdą

Išniro staiga virš sklendančio slėniais
mano erelio sparnų ir
visą neišturėtą neištyrinėtą platybę
sugrūdo į akliną maišą
sugrįžęs pasakė:
šitą kišk į praeities skrynią
apjuosk trim spynom
sėdėk šalia ir klausyk kaip jis miršta
gal tada atrasi ramybę

Sėdžiu klausau kaip jis miršta
kaip tolsta jo balsas graudžiu ritenuto į nieką

Sėdžiu klausau kaip jis miršta
kaip konvulsyviai virpa jo plunksnos kraujuotos

Sėdžiu klausau kaip jis miršta ir
springstu gerklėj užstrigusiais raktais

Reikėjo kabintis ant kaklo
Reikėjo palikti plyšelį įkvėpti
Reikėjo nežadint iš miego to budelio

Sėdžiu klausau ir galvoju -
reikėjo...