Mano mirusios

mano mirusios bitės
į kambarį prineša saulės

mano miręs senelis
visad tyli ir tyli žvejodamas

jo pypkės dūmeliai
draikos kaip mintys
kurių nepavyksta sugaut

užsižiūriu kartais į jo plūdę
ir nė nepastebiu
kaip manoji seniai panėrusi vandenin

ištraukęs pasveriu žuvelę
pakšteliu į bučiniui sudėtas lūpas

pasilikdamas sidabro žvyną
kad būtų ką prisimint

kai ateina žiema
gręžiam eketes
kad neišdustų šventieji apaštalai
ėję vandeniu ir sudvejoję

rudenį
mirusiom kopom ateina
mano mergaitė

išėjusi trylikos
jau dešimtmetį vis dar tokia pati
žavi ir vaikiška

įleidžiu
užkaičiu arbatos

į gosliai pražiotas lūpas
įridenu gabalėlį varvančio korio –

mano mirusios bitės
į avilį prinešė liepų medaus