Tarp keturių...

Fragmentas

      Ąžuolinis stalas užtiestas linine staltiese. Sėdžiu nugarą atsukus langui.  Šoninių langų stiklai skaidriose kvadratinėse plokštumose įrėminę rudenio spalvingumą traukiasi  šydu. Vis sodresnis pigmentas dažo sodą aplink trobą, skverbias pro rėmų plyšius į vidų link mano veido, atspindinčio žvakės šviesą. Tamsos skreitus numetus balta katė atslenka, susirango prie kojų. Tirpstant žvakės  vaškui lydosi mediniai lovagalių kapiteliai, saugantys tvarkingai sudėtų čiužinių sluoksnius.
̶̶ Arnai, paguldysi į tą senovinę lovą, kaip karalaitę ant žirnio?
Virtuvės gilumoj liaujasi ritmingas peilio bilsnojimas per daržoves, atsikvepia cukinija, garšva, kopūstas. Vyras, kruopščiai ruošęs vakarienę, atsuka galvą. Šypsosi. Šypsena saikinga:
̶  Kaip karalaitę. Bet galėsi miegot ir ne kaip karalaitė. Lovų užtenka, Elze.
Jo dešinėj nuleistoj rankoj blizga ilgo peilio ašmenys. Devyniolikto amžiaus galutrobyje mes vieni su dviem katėm...
    Iki vakarienės žengiam molio asla link pravirų papilkėjusių lauko durų ant didžiulio akmens laipto, ribos tarp lauko ir vidaus. Tarp išorės ir užsisklendimo. Sodas ir nusirengę medžiai formuoja artimiausią erdvę aplink rąstinę trobą, saugo nuo likusio pasaulio. Namas  ant kalvelės, gretima įkalne kopia galingas laužas. Dega išopėję lapai, sudžiūvę šakos, liepsnoja vasaros likučiai. Žvarbų rudens pavakarį laužas šildo, ištiesiu apnuogintas rankas link ugnies. Kaire ausimi klausau degančių šakų traškesio. Dešine vos girdžiu kaip dauboje iš po žemių kalasi šaltiniuotas Istrutis. Tarp medžių vaikštinėja vyras, rinkdamas laužui šakas. Tylėdamas. Vis didesniais spinduliais nutoldamas nuo šviesos.
  ̶  Patinka?  ̶  už nugaros išgirstu Arno balsą. Nejutau kaip priėjo. Jo takai, jo sodintas parkas, jis čia įgudęs vaikščiot tyliai kaip lūšis.
Linkteliu.
Arnas nepastebimai dingsta, kaip ir pasirodęs. Į lomą gulasi prieblanda, išskalaudama prasiveržusio šaltinio garsus. Istrutis randa savo vagą...