Cirko virvėm

Lietingi mano pasivaikščiojimai cirko virvėm,
kad ir kiek kartų išmesčiau,
krenta tik tokie –
lietingi ir tolydžio aukščiau pakibę.
Ir niekaip neišeina prijaukinti savo vardo iki galo,
ištrūkti iš šių dangaus cugcvanginių gniaužtų,
jie buvo teisūs:
praeitis - greitesnė nei mes,
galbūt dėl to kaskart randu tą patį iš naujo –
tas pačias pėdas,
tą pačią virvę,
tas pačias darganotas mintis...

jau iki kaulų jaučiu kaip be perstogės slenka per veidą gyvenimo kadrai,
jaučiu kaip stabtelna trumpam ant smakro lyg tyčia,
ir kantriai sulaukę paslaptingos metamarfozės,
krinta į nežinią bevardžiais lašais.
Garsas –
visai kaip žiūrovų plojimai,
o gal čia jie?
bet aš negaliu nukreipti žvilgsnio nuo kojų
į galimai pražūtingą tiesą,
ištraukti ramstį tarp savęs ir pasaulio
ir prasmegti drauge su lietum nežinion,
- aš negaliu -
turiu žengti virve į priekį,
turiu laviruoti tarp šnibždančių dvasių tolyn
nepaisant spalvingų dirgiklių
ir aklinų dangaus bulvaro arkadų.
Aš gal betikslis išlipau iš liepsnojančio žaizdro,
bet žengiu tikslingai –
ritmingai puškuodamas pėdų bėgiais,
iškėlęs kaip kryžių kalba glazūruotas rankas:
dešinėj – filosofinis akmuo,
o kairėj – vėjai.
Ne, ne tie kur sodina našlaičius į savo dvikinkes ieškoti lobio salų
ir po to numeta kur nors jūroj,
tie – plunksninio tipo lengvabūdžiai - jau seniai plaučiuose,
mano kairėj rankoj siaučia nežabotieji,
pirmapradžiai žemės alsavimai, poseidono viesulai,
sveriantys bent 100 asketų košmarų,
bent 100 krauju pravirkusių statulų,
tik jie gali atsverti aukso pagundą ir nemirtingumo troškulį,
tik jie gali padėti per lietingus pasivaikščiojimus
pasiekti lieptą cirko virvės gale.

Kodėl cirko? –
nes kokia kita
išdrįstų padalinti pasaulį
į dvi dalis