valtis

kažkas susirenka mano perkrovas, kažkas atkartoja negyvumus, o gal
jau ir man vaidenasi latentiški šešėliai už lango, pasaulio, sugebėjusio įsikibti
ir duoti bei atimti tarytumei būtų tikras... galbūt paversti jį tikru? – tai klausimas,
kuris niekada manęs neištiko. – valtį patikiu tam, kuris plukdo geriausiai
ir skandina tik tada, kada reikia. – vėjui apleidus denį ir kajutėje tiksintį laikrodį, vien gegutei
veltui kukuojant, tuščiai ir tiesiai į šiukšliadėžę visas sukritusios burės dienas ir valandas, arba
atvirkščiai – jai per daug įsitempus ir lekiant į laikiną kursą, nublankstantį dar prieš saulei
šio gyvenimo nenusileidus į sekančią būtį. todėl laivo aš nevaldau, todėl man užtenka ir valties,
dievo žuvų šmižinėjančių tyliai ir kantriai; piktai apkandžiojančių kojas; didelių, neregėtų
fantastiškai skrodžiančių orą ir tų, kurios slypi many, kurias esu susigavus, ir gavus,
kurios kartą, pagaliau man pasiekus tą, vėl ir vėl nutolstantį vis horizontą, pakils ir sklandys
virš galvos kaip žuvėdros išlaisvintos iš nuosavo klyksmo, o galbūt – ir iš svetimo skausmo.