Kai žiedavom paukščius

Mes žiedavom paukščius nors žinojom – jų niekad nevesim
Prie balčiausio altoriaus pro aukštas bažnyčių duris
Juk bijojom kad nuotakos mūsų pakils ir išskris
Ir ištirps rūkuose taip kaip dera išnykusiai rasei

Mes žiedavom paukščius nors žinojom kad nieko nebus
Kad pūkų pataluos nelankys mūsų baltosios naktys
Kada galima vienu akimirksniu visko netekti
Plėšt prie odos priaugusius savo nuogumo rūbus

Mes žiedavom paukščius tačiau niekad akių jų nematėm
Ko daugiau ten ar baimės ar didelio aukšto dangaus
Ar įkliuvę tinkluos patys mūsų slapta neapgaus
Mums besparniams lėtai slenka mėnesiai rodos tie patys

Kada noris į dangų paleisti gyvenimą savo
Bet aplinkui tik ilgas ankstyvas ruduo ir tinklai
Nežiūrėdami mums į akis – nes mylėjo aklai
Virtę mėnesiais paukščiai iš gailesčio mus sužiedavo