Darkart vis per tą alų

„Dievas žmogų mylėjo be galo,
jam iš grobo padarė Ievą,
pamatė, kad žmogui dar negana
– iš miežio padarė alų. „

V. Braziūnas


Tai aplinkui pabyra sagos kai matai savo kailį verčiamą
į balandžių ir vėjų kalbą į fonetiką sniego pusnynų
gurgžda laikas po kojom Dievas eina tykiai išgert į karčiamą
tokį ankstų sekmadienio rytą ir kad nieks neįpils nežino

jis praeina dangaus sargybą savo angelus budriai budinčius
ir pasukęs į siaurą kelią su veltiniais palieką brydę
švilpia vėjas – kepurėj skylės traukia skersvėjis pro tarpudančius
ir iš lėto įšąla upėj angelai į namus parskridę

Dievui regisi baltas sniegas kaip alučio balčiausios putos
visą mažą miestelį dengia vien puri ir stora paklodė
taip tyku kad dingojas mintys kad gyvybės čia nė nebūta
o galbūt tik naiviems praeiviams taip iš tolo žiema atrodo

beldžias Dievas duris suradęs – nieks negirdi neatrakina
nesodina prie ilgo stalo nevaišina neprašo nieko
neišeina net kitas planas – šitą vandenį verst į vyną
nieko kito aplink nevyksta tiktai šoka skeletas sniego

taip ir grįžta toksai nuliūdęs vėl atgal į žiemos padangę
angelėlis žurnalą plėšo ir iš puslapių lanksto gerves
kol baltieji kariai į miestą snaigių briaunom ginkluoti žengia
ir paprašo kaip saugiai reikia juos per upę per brastą pervest

niekas durų ir jiems nedaro verčia kailinius bėga blusos
ir ant stalo garuoja zuikis sumedžiotas tačiau netikras
ir žmogelis suklupęs meldžias namuose o Dievuliau mūsų
o Dievulis sukniubęs prašo duok išlenkt apyninio stiklą