Aukos neraikia

Išlieju savo myslis iš žalio livaro
Ir palaistau jom lapinį rasodų,
Aš saldzinį obuolį tau šandien atnešu
An sciklinio padėklo iš užmarščies sodų.

Nepasvėlyk paraic parugėm kol dar nemiegu,
Kol mano širdzis tavy pasylgus,
Savo ylgesį vynioju an piršto
Ir varstau lyg pamaro smylgas.

Vienacinį savo sūnų tau paukosiu, o Dzieve,
Bet tau mano aukos, žinau, neraikia,
Atsiriekiam iš duonos kepalo po storų riekį,
Ir an vakarinių mišų jau pats laikas.