Trys apie švyturius

a.

pradžioje
buvo mergaitė

metalistė
tarytum griaustinis grumėdavo
kai mūsų rūsy mušdavo būgnais

kartais grodavo bosine
kartais paspygaudavo
į mikrofoną

savo stipriais dantimis
ji puikiai atkimšdavo alaus butelius

norėjau likti vienas su ja
gličioje saldžioje drėgnoje
rūsio tamsoj

bet po savuoju
kamšteliu vis rasdavau
„bandyk kitą kartą“

b.

tamsa apžioja švyturį
lyg milžinišką dildo
tik šviesos signalai

giliame galugerkly
švytruojantis jonvabalių
būrys

mirksinti šviesa iš
dildo visą juodą praeitį

nuo kranto
plaukiu kur dangus
susilieja su jūra

c.

namuos niekada negesinu šviesos
net išėjęs į barą
ar išėjęs iš proto
grįždamas regiu gintarines gijas
sklindančias nuo lango kvadrato

atsimerkusi korio akis
iš kurios laša lėta
medaus ašara

taip per naktį vis dega šviesa
prirūkytoj virtuvėj
nes sako kad čia
švyturys

čia namai
pasiklydusių dvasių