Abuojumas

mačiau kaip buvo žudomas laikas
stovėjau ir nieko nedariau
slėpiausi po medžiu nes lijo

girdėjau kaip gargaliuodama savo
krauju šaukės pagalbos prievartaujama
mano kalba
stovėjau ir nieko nedariau
slėpiausi po medžiu nes lijo

mačiau kaip laidojo
kunigaikštį
norėjau susikaupti ir surikt
Amerrrika
bet tik stovėjau ir
slėpiausi po medžiu nes lijo

mačiau kaip aušra prisimerkė
ir kekšiškai pražergė
kojas
stovėjau ir nieko nedariau
slėpiausi po medžiu nes lijo

husquarnos ir varnos
rėkė nesavais balsais
neliko medžio po kuriuo dar stoviu
pilant jau seniai praėjusiam lietui

slenka dienos gerokai trumpesnės
už seniai mano nekirptus plaukus

slenka žemė šlaitais
vos atsikrenkščiu
ir pradedu

kalno pamokslą