iš kaminų dūmai
tarsi baltas pienas
rytais lakdavo migla
mano pėdas
kai žingsniuodavau
vienas su kuprine
sunkesne už nešėją
mat knyga biologijos
svėrė kaip tai ką dar tik
išmoksiu turėti
užuosdavau gėlą
ir truputį būdavo gėda
kai sutikdavau visą
girtą pareinantį tėvą
nuleisdavau žvilgsnį
nes girdėt nenorėdavau
kaip pilnas nakties jis
sunkiai kalbėdavo
visai kaip prieš mirdamas
sakė atsiprašau jog
nemokėjau būt geras
koks skirtumas juk aš
dar buvau tik mėgėjas
nežinantis nieko apie
sulūžusius mechaninius
arklius kurie nusineša
tokius pačius pasiklydusius
iš kaminų pėdomis
okeanais tik tam kad
nuskęsčiau einantis