žąsimi vandeniu bėgu

nors rūsio įkalintas
sapnas tarsi metafora
supas kiekvieno
mūsų gyvenime
klausausi kaip kapsi
mėnuo į mano palangę
vos užsimerkus
atsiveria naujos
visatos
aš momentas
pūko nuo pienės
nušokusio
žvakės kai ji
nuo karščio
pasipila bėgti
ant medžio
prakąsto obuolio
skiautė ištrūkus
nuo riešo
aš viskas
ko kartais
pavydžiu
nes tai negali
būti paliesta
kiekvienas tarpsnis
kai įžūliai užklumpa
nekviestas
aš mirusios
močiutės mušamas
sviestas
kiekvienas išverstas
stulpas
ir miestas
kai atšvaitai po
lietaus tarsi
braškantis mano
skeletas
toks neapčiuopiamai
tikras kaip
varnos nutūpusios
kluoną
sako jei matom
per langą jos
praneša apie
artėjantį gruodą
visos stigmos
susirenka mūsų
paguosti
kai abejonės
užgniaužia deguonį
jaučiu save
kai beprotiškai
skauda
ir nejaučiu
kai nereikia
galvoti
aš sau kaip
batai kurie
per maži
nors kūnas
kojotas
sustunga
mano užgesusių
saulėlydžių
prerijose
kaip stiklinė vandens
aš kaip neūžauga
kurį visi bijo paliesti
sako nereik nerašyk
patylėk
o aš
negaliu
žąsimi
vandeniu
bėgu