tavim tikiu

nukrisk gaivinančiu lašu į mano sielą
išdžiūvusią nuo ilgesio
geidžiu
tavos skaidrios ramybės
guodžiančio pavėsio
tylėjimo prasmės
tarp rėkiančių minčių

prabėki šviesa pro temdantį šešėlį
kai šaltį stingdantį jaučiu
priglausk su atjauta
kada nebegalėsiu
pakelt savos naštos
ant silpstančių pečių

praskrisk stiprybės teikiančiu paguodos vėju
jei nebeturėsiu
net  mažo to,
ką šiandien dar turiu
jei nevilty visus ginklus sudėsiu
sakydamas –
daugiau nebegaliu

tu neapleisk manęs

kalbėk su manimi
kad tiktai aš girdėčiau
į praeitį nutolstančius būties žingsnius
girdėsiu tik tave
ir nepaliaujamai kuždėsiu –
viltie galinga 
tik tavim tikiu.