užmiegu per tekste nepadėtą kablelį

kai bėga nektaras
šviežio nesuteršto sapno
per mano pagalvę
atskiesdamas
oro virpėjimus
kiekvienas lašas
už uždaro lango
lietumi nukeliauja
per gatvę
pramerkęs duris
vis klausau
kaip tariasi mintys
sugrįžti į savo
narvely
vis paliečiu pusę
atvėsusią kur tavo
šešėlis ilsėdavos
ir murmu kaip
uodas įkyriai
kol tave vėl
susikūręs parsivedu
tyliai iš savo akligatvių
sunku vėl panirti į miglą
kur balsai
iš realybės duženų
kinta į neapčiuopiamą
visumą
kur bėgi ir bėgi
nuo visų įšsikreipusių
„aš“ veidrodžių
užmiegu per klaidą
per tekste nepadėtą kablelį