Rašyk
Eilės (69265)
Fantastika (2095)
Esė (1663)
Proza (10076)
Vaikams (2391)
Slam (55)
English (1052)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 25 (4)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





kelinci kelinci

Butas su balute vienišai merginai

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių
Rekomendavo: ugniagesys gelbėtojas


– Širdele, puikus butas. Šviesus, jaukus. Už tokią kainą miesto centre! Tau bus kaip tik, – patikino sodrus moteriškas balsas telefonu.
Lija tada nepaklausė, ką sodrusis balsas turėjo omeny, sakydamas „tau bus kaip tik“. Suprato tik įžengusi vidun: jei tai būtų suknelė, normaliai moteriai tikrai būtų kaip tik, gal net laisvoka per liemenį. Tačiau kaip butas buvo neįtikėtinai mažas ir „kaip tik“ galėjo būti tik tokiai smulkutei, siaurų klubų, vos metro penkiasdešimt dviejų ūgio merginai. Mažame kūne ir poreikiai nedideli. Be jos pačios, butuke dar išsiteko miniatiūrinė dušo kabina ir prie jos kaip nuleipęs žąsiukas prisišliejęs vaikiško pisuaro dydžio klozetas, nuo kambario atskirti fanierine sienele, Lijos glėbio pločio spinta, kurioje – argi ne keista? – nesunkiai tilpo visi jos daiktai, sofa kone kiaurai pragulėtu čiužiniu, stalas su dviem suklypusiom kėdėm ir virtuvinė spintelė su plautuve ir dviejų kaitviečių elektrine virykle. Virš viryklės dar kabojo indauja, į kurią tilpo du puodeliai ir keturios lėkštės, o po virykle burzgė miegamojo spintelės dydžio šaldytuvas.
„Tokie būna viešbučių kambariuose“, – pagalvojo Lija, nors viešbutyje niekada nebuvo nakvojusi.
Stalas – ji įtarė, kad irgi iš kokio bendrabučio, – savo ilgame stališkame gyvenime buvo matęs ir šilto, ir šalto. Po viena trumpesne jo koja buvo pakištas Tarybų Lietuvos enciklopedijos antrasis tomas, kita koja prie stalviršio tiesiog prikalta vinimis, tačiau stalas vis tiek visas klibėjo. Ant viršaus užtiesta mėlyna cerata aprūdijusiom senoviškom knopkėm buvo prismaigstyta prie stalviršio šonų. Jei egzistuotų kokia stalų teisių apsaugos inspekcija ar stalų gerovės tarnyba, už tyčiojimąsi iš bejėgio baldo Liją tikriausiai ilgam būtų uždarę į belangę, nors ji lyg ir buvo niekuo dėta, o stalą būtų išsiuntę į stalų pensionatą, kur jis būtų buvęs atsargiai paguldytas ant paraloninio čiužinio ir kas antrą dieną tepamas pigiu beicu. Tačiau tokios tarnybos nebuvo ir jiedviem teko kažkaip dalytis viena erdve. Beje, su senuku stalu Lija visai neblogai sutarė. Apskritai jis buvo mėgstamiausia Lijos vieta bute. Ypač žiemą, kai čionai tik įsikraustė. Mat stalas stovėjo po pat langu, o po juo ant sienos kabojo nedidelis špižinis radiatorius. Dažnai, laukdama savo naktinio budėjimo ilgą žiemos vakarą, ji sėdėdavo užstalėje ant suklypusios kėdės, sukišusi savo mažytės pėdas į radiatoriaus tarpus, ir skaitydavo. Geležinėje radiatoriaus krūtinėje tingiai burbuliuodavo vanduo, šiluma švelniai glamonėdavo kojų pirštus, ir užsimerkusi Lija mintimis nuskriedavo prie tolimos jūros, ten sėdėdavo ant šilto paplūdimio smėlio, o šniokštuojančios bangos plakdavosi jai apie kojas.
Kelionė prie jūros tapdavo dar lengvesnė su gera knyga. Taip Lija drauge su senuoju Santjagu žvejojo didžiąją kardžuvę, su vienakoju kapitonu Achavu persekiojo milžinišką baltąjį kašalotą, papirusiniu plaustu plaukė su tyrinėtojais per Atlantą, nėrė į gelmes su grakščiuoju „Nautilijum“. O labiausiai jai patiko istorijos apie jūrų piratus – Karibų flibustjerus ir bukanierius, Atlanto korsarus ir kaperius, Azijos morojus ir vokus. Knygose apie piratus buvo gausu nuotykių, o svarbiausia – daug šviesos, šilumos ir vandens. Todėl jos ypač tiko skaityti šaltais ir tamsiais žiemos vakarais.
Tėvas pasakojo, kad tą žiemą, kai ji su nutekėjusiais vandenimis atplaukė į šį pasaulį mažame geologų kaimelyje Karagandos stepėse, buvo baisiai šalta. Net vyriausi kazachai sakė neprisimeną tokio speigo ir vis keiksnojo savąjį Ajaz Atą – žiemos deivę. Žajyk – vandens deivės vardas – tuose begaliniuose smėlynuose ir akmenynuose apskritai nebuvo minimas. Tos žiemos šaltis ir sausra tikriausiai įsispaudė į kiekvieną merginos ląstelę ir jai visada norėjosi šilumos ir vandens.
Kartais nutikdavo taip, kad iš bibliotekos parsineštoje knygoje jūros nebūdavo. Kai ankšto butuko sienos imdavo spausti smilkinius, o tamsa ir šaltis įsismelkdavo iki pat kaulų čiulpų, Lija padėdavo „sausą“ knygą į šalį – ryt nueis kitos – ir darydavo savo jūrą.
Vanduo iš čiaupo teška į kriauklę – mažytę jos jūrą. Šitos jūros nesulipina su dangum horizonto lipni juosta, jos gelmėse neskendi audrų ir paslaptingų būtybių nugramzdintų laivų lobiai, joje net bangų nėra. Bet... ji šlapia ir šilta! Lija užsimerkia ir lėtai judindama pirštus čiuopia vandenį. Per kūną nuvilnija maloni šiluma, ausis glosto melodingas bangų šnarėjimas, kartais perplėšiamas nerimastingo žuvėdrų klyksmo, šnerves užpildo sodrus druskos ir jūržolių aromatas. Skubėdama sumerkti į šią mažąją jūrą sustirusias rankas, Lyja užmiršo atsiraitoti megztinio rankoves ir sušilusi šlapia vilna ima skleisti aitrų avių kvapą. Šis kvapas lydėjo Liją pirmais jos gyvenimo metais, dabar šis kvapas grąžina Liją į tikrovę, į jos mažąjį butą.
Vis dėlto didžiausia vanduo mažame Lijos gyvenime buvo balutė. Kaimynams ji – paprasčiausia bala, tačiau Lijai – tikra jūra. Tiesą sakant, balutė ne tokia ir maža. Gerokai didesnė nei tos, kurias jos vaikystėje jų katinas Centneris palikdavo tai po jos kėdute, tai po stalu, o kartą – tiesiog ant jos lovos. Centnerio balutės – grynas katino šlapimo koncentratas. Dvoko nebuvo įmanoma išvėdinti kelias dienas. Jis įsigerdavo į jos drabužius, plaukus, net mokyklinius vadovėlius. Gal katinas taip savo valdas žymėjo, o gal rodė, kas namie viršesnis. Ir keršijo. Tada dar nebuvo už ką, tad keršijo į ateitį. Dėl visa ko. Juk negali būti, kad žmogus katino nenuskriaustų! Tik veltui. Daugiausia, ko sulaukdavo, – jo niurzgų kniaukimą nustelbdavęs mergaitės raudojimas. Vaikystėje Lija galėjo balą priverkti. Didesnę nei katino. Jei tas priraudotas balas supiltų į vieną, turbūt išeitų visas ežeras. Ne mažesnis nei balutė buvo pavasarį.
Pavasaris tais metais atėjo labai ryžtingai – kovą mostelėjo kone vasariška šiluma, siūbtelėjo šiltas lietus. Per žiemą gausiai susikaupęs sniegas tirpo tiesiog akyse ir šniokštė per kiemą mažomis niagaromis, kurios drauge plukdėsi per žiemą sniege laidotas šiukšles. Šiukšlės netruko užkimšti lietaus kanalizaciją ir pusę kiemo apsėmė didžiulė bala. Ką ten bala – tikras ežeras – nei peršoksi, nei apeisi. Nori brisk, nori plauk – vanduo užtvėrė vienintelį išėjimą iš kiemo. Kaimynai barėsi, keikė statybininkus, klimato atšilimą ir valdžią, kol kažkuris, išlupęs iš šaligatvio, į balą primetė plytelių ir taip jų didelio namo gyventojams atvėrė kelią į miestą. Keiksmai bei burnojimai užtilo ir visą pavasarį kaimynai tvarkinga vorele kas rytą kaip Hamelno žiurkės paskui fleitą bindzendavo tomis plytelėmis į darbus, mokslus ir parduotuves. Tik, skirtingai nei legendoje, mieste niekas nenuskęsdavo, o vakare, visi apsikrovę pirkinių maišais, namų užduotimis ir nuovargiu, tuo pačiu keliu grįždavo namo, dabar jau kiekvienas sau. Sunkiai žengdavo nuo plytos ant plytos, balansuodami su savo našta. Žiūrėk, kuris nuslydęs ir šlepteldavo su visa manta į balą. Tada dar riebesniais žodžiais keikdavo valdžią, klimatą ir tą gudruolis, kuris sumąstė į balą slidžių plytų pridėlioti. Arba tiesiog pačią balą – velnio pramaną, šėtono išmislą, nelabojo  išdaigą.
Vasarop jų kiemo ežeras susitraukė iki juokingo dviejų žingsnių skersmens ir kaimynų kalboje bei galvose tapo tiesiog balute. Jos pakrašty kaip keturkampė sala – Lija ją ir vadino salele – vis dar riogsojo šaligatvio plytelė, bet dabar kaimynai balą paprasčiausiai apeidavo, jos tarsi nė nepastebėdami. Prisimindavo ją tik po sodrios liūties, kai prie išėjimo iš kiemo it gynybinis griovys vėl sutyvuliuodavo ežeras. Tačiau vasaros saulė labai greit apkarpydavo to ežero kraštus ir jis vėl susitraukdavo į nežymią balutę.
Keista, bet balutė niekada neišdžiūdavo. Liją tai džiugino. Balutė jai patiko. Ir kai buvo išėjimą užtveriantis ežeras, ir kai liko niekam nekliūvantis vandens klanelis.
„Labas, balute“, – sveikindavosi ji eidama pro šalį. „Labanakt, balute“, – palinkėdavo praeidama vakare. Kai neskubėdavo, pritūpdavo ir vos liesdama braukdavo pirštais per vandenį įsivaizduodama jūrą.
Kartais, grįždama iš naktinės pamainos, Lija nusiaudavo basutes ir basa įsibrisdavo į balutę. Kaimynai tai matydami turbūt pasukiodavo pirštu prie smilkinio. O Lijai būdavo tiesiog smagu jausti vandenį apie pavargusias pėdas ir užsimerkus svajoti apie jūrą.
Ir tą rytą, ištrupėjusiu šaligatviu kulniuodama namo, Lina galvojo apie balutę. Lynojo. „Nestipriai, gal nebus ištvinus? “ Artėdama prie namų įsivaizdavo, kaip nusispirs basutes, kairės kojos nykščiu patikrins, ar ne šaltas vanduo, ir nesvarbu, šaltas ar ne, įsibris į balutę, dešine pėda brauks per dumblinas plyteles po vandeniu, padu paritinės paskenduolį akmenuką, paskui paries vieną koją ir stovės balutėje vos vos svyruodama kaip gervė.
Taip svajodama priėjo savo kiemą. Balutėje gulėjo žmogus. Vyras.
Oi, negyvas!? Šiaip negyvėliai jos nebegąsdino – pati laidojo tėvą, motiną, ir ligoninėje ne visi pasveiksta. Bet šitas – kone ant jos namų slenksčio, jos balutėje!
Pasilenkusi priglaudė du pirštus prie kaklo. Šiltas, ir arterija pulsuoja. Lijai atlėgo. Svarbiausia – gyvas. Guli vandeny ant pilvo, galvą pasidėjęs ant salelės, viena ranka paspausta po krūtine, kita atmesta į šoną, kojos – beveik ant kranto. Miega. Be abejonės, girtas. Beviltiškų girtuoklių kaimynystėje, rodos, nėra, vadinasi, atėjūnas.
„Nebūtų žmogus, būtų neblogas lieptas“, – dingtelėjo kvaila mintis Lijai ir ji nusijuokė. Įsivaizdavo, kaip žengia vyro nugara, mina ant rankų ir susigėdo. Tebūnie girtuoklis, bet vis tiek žmogus. Nors į girtuoklį nelabai panašus. – Batai, džinsai, švarkas – iš pažiūros viskas tvarkinga, tik šlapia. O veidas?
Pritūpusi įsižiūrėjo. Niekuo neišsiskiriantis jauno vyro veidas. Juodi tankūs antakiai, tiesi nosis, porą dienų neskusta barzda. Nei išpurtęs, nei apdraskytas.
Pasilenkė arčiau ir truktelėjo šnervėmis. Vos juntamas alkoholio dvelksmas, bet tikrai ne pigaus alaus. Negali būti mirtinai nusitašęs. Narkotikai? Tai būtų blogiau. Tada tik greitoji. Bet juk klaus kas, kodėl, ar giminė... Gal pavyktų pažadinti?
Lija atsargiai dviem pirštai suėmė vyro rankovę, kilstelėjo ir paleido. Ranka tekštelėjo į vandenį ir vienas didelis rudas lašas, atskriejęs kaip koks neužauga karkvabalis, nutūpė ant jos baltos palaidinės.
Velnias! Vėl skalbti. Et, žinojo, kad balta – nepraktiška spalva, bet jai taip patiko. Kas kartą, apsirengusi šią debesų spalvos palaidinę, pati jausdavosi kaip debesėlis – lengvesnė. Turbūt dėl spalvos jai patiko ir darbas ligoninėje – baltos sienos, balti chalatai, balta patalynė, balti raiščiai ant veidų operacinėje. Tiesa, yra ten ir kitų spalvų. Raudonos ypač daug. Per.
Pajudintas vyras pasimuistė, pasisuko, neatsimerkdamas kilstelėjo ant alkūnių, pasiūbavo galvą tarsi pagal muziką ir vėl šleptelėjo į balutę. Tik šįsyk ne ant salelės, o veidu tiesiai vandenin. Burna ir nosis paniro. Iškvėpdamas vyras išpūtė kelis burbulus, pabandė įkvėpti, kilstelėjo, juokingai suraukė nosį, lyg per nosį įtraukęs besimaudantį slieką, užsikosėjo ir pabudo.
Staigiai atsisėdo, dar kartą užsikosėjo.
– Ką čia darai? – paklausė atžagaria ranka braukdamas nuo veido purviną vandenį.
– Tave gelbėju. Nešalta? – paklausė Lija. Dabar galėjo geriau įsižiūrėti į vyro veidą. Pasirodė dar jaunesnis, nei manė. Gal jaunesnis ir už ją pačią. Gana patrauklus. Net ir purvinu veidu, šlapiais drabužiais.
Dar ne visai atsitokėjęs vaikinas papurtė galvą. Nuo jo tamsių garbanų, kaip nuo kokio spanielio, kuris ką tik su pašauta antimi dantyse išsiropštė iš ežero ir patenkintas nusipurtė, pažiro rudi lašai. Keli pataikė ir ant jos baltos palaidinukės.
– Nuo ko?
– Nuo... – Lija suabejojo. Vaikinas neatrodė nei skęstantis, nei mirštantis, tik kaip iš gilaus miego ką tik pažadintas. Ant skruosto dar matėsi stačiakampis salelės įspaudas. – O ką tu čia veiki?
Vaikinas nutaisė tokią miną, tarsi tai būtų buvęs pats kvailiausias klausimas, kokio tik galėtų sulaukti rytą daugiabučio kieme baloje su visais drabužiais sėdintis žmogus. Gūžtelėjo pečiais:
– Turbūt tave gelbėju.
– Nuo ko?! – net glustelėjo Lija.
– Gal nuo kasdienybės nuobodulio?

***
Po jo kojomis plėtėsi balutė. Vaikinas kaltai žvilgčiojo pakaitom tai į ją, tai į Liją, pakėlė kairę koją, paskui dešinę, tarsi tikėdamasis, kad taip nuo permirkusių drabužių mažiau lašės.
– Na, štai, balutė iš kiemo persikraustė pas mane namo. Matyt, vidurvasarį žiemoti susiruošė, – Lija nusijuokė.
Nusijuokė ir vaikinas. Abiem palengvėjo.
– Ar galiu? – metė skersą žvilgsnį į vonią.
– Jo, jo. Lįsk į dušą. Štai tau rankšluostis. Drabužius palik duše, išskalbsiu.
– Nereikia skalbti. Nemėgstu šviežiai išskalbtų drabužių. Kvepia kaip svetimi. Nugręšiu ir padžiausiu ant gyvatuko.
– Gerai. Nes, po teisybei, nemėgstu skalbti. Ypač rankomis. O skalbyklės, kaip matai, neturiu, – Lija apvedė ranka savo miniatiūrinį butą.
– Jo, butas vienai septintajai nykštuko, – palingavo galvą vaikinas. – Arba Coliukei.
Lija gūžtelėjo pečiais.
– Užtat dabar – su nuosavu ežeru. Gerai, prauskis. Paskui gersim arbatą.
Kol šnypštė virdulys, už fanierinės sienelės šniokštė dušas ir jame pūkštė nepažįstamas vyras, Lija stovėjo prie lango ir mąstė.
Kurių galų! Kodėl ji parsitempė namo nepažįstamą vyrą, kurį ką tik ištraukė iš balos? Galbūt valkatą, narkomaną ar plėšiką! Pamatė vargšelį, gulintį baloje, ir susileido. Samarietė!... O gal jai tiesiog reikia žmogaus? Šįryt. Ne, apskritai reikia žmogaus. Draugo. Vyro.
Ji nužvelgė savo atvaizdą lange. Smulkutis strazdanotas pelytės veidelis, didelės pelėdos akys, plonas gervės kaklas, į kumelės uodegą surišti plaukai suskilinėjusiais galiukais. Gatvėje žmonės pro ją praeina nė nepastebėję. Kaip pro stulpą. Vyrai ypač. Kuriam jau čia įdomi tokia neužauga ir džiūsna – nei šiknos, nei papų. Net ligoninėje vyrams ji – tiesiog pagalbinis personalas. „Slaugute, basoną. Slaugute, vandens. Slaugute, bloga. “ O, manot, man gera, kai didžiakrūtei, skaisčiaskruostei Andželkai visi tik „Oi, sesele Andžela, kokia jūs šiandien graži. Andželute, kokios nuostabios jūsų akys. Kokia skaisti jūsų šypsena. “ Ir kas puokštytę, kas šokoladą, kas kokį niekutį kiša.
Tik bobulytės Liją myli ir visaip kaip godoja. Meiliai anūkėle vadina, už rankos ima, kartais kokį litą į chalatuko kišenę kyšteli. Nenuostabu. – Visas apeina, pakalbina, apklosto, apglosto. Nors ir ne pagal pareigas, bet jai pačiai malonu. O svarbiausia – visų išklauso. Net jei bobučių kalbos – visada tos pačios: apie kankinančią nemigą, tinstančias kojas, brangstantį sviestą ir nuolatinis „Dzieve Dzieve, kad cik graiciau“. Visai kaip mama paskutiniais metais.
Vandens šnarėjimas už sienelės liovėsi ir iš vonios kyštelėjo šlapia galva.
– Atsiprašau, aš... Nu... Gal gali paskolinti kokį chalatą ar ką?
Lijai truko tik akimirką persijungti iš savo minčių į tikrovę.
– Aha, ir dar turbaną su povo plunksna, – nusijuokė ji. – Gal pastebėjai – mes skirtingų dydžių? Apsijuosk rankšluosčiu. Vasara, nesušalsi. O tavo plikšiavimas manęs nejaudina, ištversiu.
Tai nebuvo visiška tiesa. Kai iš vonios pasirodė pusnuogis jaunuolis, Lijai iš susijaudinimo net delnai sudrėko. Nuogų kūnų ji, žinoma, užtektinai prisižiūri ligoninėje. Bet čia – kitkas. Nuogo vyro jos butuke niekada nebuvo. Ir jos gyvenime seniai. „Nereikėjo to daryti“, – pagalvojo Lija. Tačiau garsiai pasakė:
– Gal arbatos?
Jiedu gėrė čiobrelių arbatą su medumi ir pamirkydami į arbatą valgė sausainius. Saldi arbata, lietaus šnarėjimas už lango ir ramus nuoširdus vaikino veidas padėjo Lijai atgauti pasitikėjimą savimi. Be to, svečias pasirodė malonus pašnekovas. O veikiau – atidus klausytojas. Lija kalbėjo, o jis klausė. Jis buvo ji, o ji tapo bobute. Pasakojo, kaip tėvas liepė jai grįžti „pabūti su motinas paskutines kelias jos dienas“, kaip pats pasimirė po metų, o ji iš lovos nepakylančią motiną slaugė dar penkerius metus. Kaip praėjus dviem savaitėms po laidotuvių susikrovė negausią savo mantą į kuprinę ir lagaminėlį ir išvažiavo į Vilnių. Bet čia nenuėjo dirbti atgal į biblioteką, o įsidarbino slaugės padėjėja Santariškėse, nes per tuos kelerius metus šlapimo ir ligos kvapas ne tik įsigėrė jai į odą, bet persmelkė ir jos sielą. Užtat dabar, skirtingai nei dirbdama bibliotekoje, galinti skaityti, ką tinkama. Daugiausia apie jūrą.
Vėliau jiedu iš spalvotų popieriaus lapelių lankstė laivelius ir leido juos į kriauklėje tyvuliuojančią Lijos jūrą. Liepa, Liūtis, Laumė, Liutnia – jis sugalvojo ir flomasteriu ant visų laivelių šonų užrašė vardus. Vandeny raidės išsiliejo ir popieriniai laiveliai atrodė lyg iš batikos.
– Kodėl visi iš „L“? – paklausė Lija.
– Todėl kad laivai. Todėl kad dabar liepa. – Jis kryptelėjo galva į langą, – todėl kad lyja. – Ir padeklamavo:
– Ten liutnia lygiuoja laiką,
vėjas glosto liepos plaukus,
laumė supa lopšy vaiką,
liūtys į marias išplaukia.
– Keistas eilėraštis. Apie ką jis? – paklausė Lija.
– Apie tave ir mane, apie mūsų laivus. Apie mudu.
Paskui jie mylėjosi. Dienos šviesoje, neužsitraukę užuolaidų. Nuo jo laibų pirštų prisilietimo per jos kūną nuvilnijo šilumos bangos, kai jis liežuviu lėtai apvedė ratą apie jos sustandėjusį spenelį, jos kūne kilo audra, kai aštrūs jo barzdos šereliai it nematomos speigo adatėlės švelniai badė vidinę jos šlaunų pusę, ji patyrė pirmą orgazmą. Jiedu mylėjosi ne ant sofos išsišovusiomis spiralėmis nuomojamame miniatiūriniame bute, o mažame luote bekraštėje jūroje, po bedugniu žvaigždėtu dangumi. Lengvas brizas vėsino jų įkaitusius kūnus, o į luotą tekšenančios vilnys šnabždėjo pasaką apie laimingąją laumę ir liūtyje po liepa skambančią liutnią.
Lija pabudo nuo lengvo siūbtelėjimo. Ne vilnis sujudino luotą – sulingavo sofos čiužinys, kai jis atsikėlė. Ji girdėjo, kaip jis pirštų galais nusėlino į koridoriuką. Kaip iš vonios susigrobė drabužius. Kaip paskubomis rengėsi. Akys priplūdo ašarų. Ji išsilaikė, kol netrakštelėjo uždaromų durų spyna. Tik tada išleido savo lietų. Ašaros upeliu tekėjo ant balto užvalkalo ir iš karto susigėrė į pagalvę kaip lengvas lietus į dykumos smėlį.
„Visa tai buvo netikra“, – pagalvojo Lija.

***
Kitą rytą grįždama po naktinės pamainos Lija iš tolo pamatė balutėje su visais drabužiais gulintį vyrą. Negi?... Jos širdis ėmė plakti greičiau, galugerklyje pavojingai suvirpėjo ašarų rutuliukas.
Vaikinas gulėjo ant nugaros, pasidėjęs galvą ant salelės, ir šypsojosi.
– Labas, – pasisveikino.
Ji neatsakė. Padėjo rankinuką ant žemės, nusispyrė basutes ir atsigulė greta vaikino.
– Aš – Lija, – pagaliau pratarė.
Vaikinas pervedė akimis dangų lyg ieškodamas debesų. Buvo giedra.
– Lija... Lyja, lijo, lis... Tai gerai. Man patinka lietus. Aš – Marius.
– Marius... Marios, jūros, vandenynai... Tai gerai. Man patinka vanduo.

2018-01-03 10:33
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2018-01-11 11:11
Damastas
Parašyta raštingai, turiu galvoje ne vien gramatiką, bet ir stiliaus pojūtį. Leitmotyvas galėtų būti mažiau akivaizdus, bet čia skonio reikalas. Lygiai kaip lyrika.
4.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-01-05 16:00
klimbingupthewalls
vidury teksto Lyja tapo Anete:

 Skubėdama sumerkti į šią mažąją jūrą sustirusias rankas Anetė užmiršo
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-01-05 15:43
čikurakas
nu šits nebe toks vyrišks al
gerai
pacans būdams tokius lb mėgau jo :)

daile surašyts
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-01-04 21:07
Fake_writer
Na, kad rašyt moki jau įtikinai.
Dabar norėtųsi jau ir vertos dėmesio istorijos.
Neįtikino manęs tas voliojimasis purve, lovoje, vėl purve.
Gal čia Ph subalansuota tik moterims.
Lauksim kūrinio visiems :)

4
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-01-04 18:28
Erla
Sakyč ka tvarkings kurinuks.
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-01-04 09:19
random_1
Blogiausia šiame kūrinyje yra jo pavadinimas. Visa kita liuks.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-01-03 15:40
ugniagesys gelbėtojas
Apie butą? :)
Jautriai, meniškai, giliai ir labai protingai. Autentiškumo įspūdis.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą