jei du, tai - du

- Milda
- Ko?
- Milda, pažiūrėk man į akis
- Atstok, jos rudos, pamenu, kas yra?
- Prašau, atsisėsk ir pažiūrėk man į akis.
Numetusi šluostę šalia viryklės, prieina ir atsisėda prie apskrito stalo, vienas priešais kitą spręsti pagrindinio klausimo. Ji įkerta jam akin ledinį lazerį, jis – šilkinį ir jie žiūri kol, jis pats, nutraukia šį žvilgsnių karą.
- Jis sakė, jei ilgai žiūrėsi žmogui į akis, jis tave pamils. Galvojau, gal ir mums pavyktų.
-Pamiršk. Viskas baigta.
Pakyla ir nueina tvarkytis su dugną jau spėjusia prikabinti koše.
- Tu su ja ištisaii, ir tada aš turiu jaustis kalta, kad nebenoriu tau nieko jausti, kad nepavydėčiau? Triedi vaikeli. Mes turim vaikelį, o tau absoliučiai nerūpi, pasistengt gyvent dėl kažko daugiau, nei savęs paties. – Skrebindama mentele košę nuo puodo, burbuliuoja pati. – Vakar išvis pasistengei, tau net nemotais, kad aš buvau tame pačiame bute. Kokie dar čia idiotiški žvilgsnių karai. Aš pervargau, noriu pas mamą. Nebeturiu jos. Pati esu mama. – Nutyla, pripildo apysveikės košė dubenį, ir greitomis padėjus ant stalo, pakviečia sūnų.
- vienas, du.
- Mamą, mamą
- taip?
- afkeltoja sako kad višsos mamos mili tėtšius.
- taip mažiau, visos, dabar valgyk. Trys, keturi, penki...
Pamaitinusi vaiką, įjungus jo kambaryje nusipelnytą filmą grįžta į virtuvę.
- Aš nebeturiu pas ką eiti, todėl prašau tavęs išeiti.