Rašyk
Eilės (71335)
Fantastika (2142)
Esė (1679)
Proza (10255)
Vaikams (2477)
Slam (55)
English (1082)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 41 (6)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Automobilio salone tvyrojo melsvai pilka migla. Tamsios gijos raitėsi aplink kojas ir rankas, lindo į gerklę, tačiau jokio kvapo Nomė nejautė. Ji vis dar negalėjo atsitokėti. Ar jie tik ką partrenkė žmogų? Ar mašina užsidegė? Mergina nieko nesuvokė ir negalėjo pajudėti. Įstengė tik stebėti drumzliną rūką, pulsuojantį aplink.

Pagaliau prisivertė pasukti galvą į motiną. Toji vis dar sėdėjo įsitvėrusi vairo, lyg jį paleidusi nuskęstų. O gal tiesiog sukniubtų. Visas moters kūnas virpėjo taip, jog buvo neįtikima, kad nesigirdėjo tarškančių dantų kalenimo.

Staiga prasivėrė galinės durelės ir Debesėlis išpuolė laukan. Šviesus siluetas šmėstelėjo pro keleivės langelį ir visu savo vaiskiu baltumu suspindo vis dar degančių priešakinių žibintų šviesoje. Emilis pasilenkė prie kažkokio tamsaus gniutulo, tysančio priešais automobilį, ir ėmė jį purtyti. Rodos, net mėgino pakelti.

– Viešpatie, ką jis daro, – kiekviename skiemenyje lūžtančiu balsu suaimanavo motina ir beveik išgriuvo lauk.

Nomė stebėjo, kaip, beviltiškai tramdydama kūne kylančią paniką, moteris juokingai stypčioja link sūnaus, judėdama taip, lyg pirmą kartą atsistojusi ant kojūkų. Keista, kad kaip tik tuo metu prisiminė, vaikystėje matytus akrobatus. Tąkart mergaitei jie atrodė kraupūs. Net jų atliekami triukai nesužavėjo. Vaikas tenorėjo pasislėpti už mamos sijono. O dabar nebuvo jokios užuovėjos, jokio skydo, kuriuo galėtų prisidengti. Tik skaidrus, nieko neslepiantis stiklas. Taip išdavikiškai parodantis, kokia pasimetusi ir silpna šiuo metu yra jos mama. Kaip tirta jos pečiai, kaip ji delnais prisidengia burną ir sukniumba greta sūnaus. Du šešėliai: vienas stambus ir tvirtas, kitas menkutis ir gležnas, beveik suglaudę pečius lyjant lietui klūpo ant vandeniu blizgančio asfalto.

– Tai ne žmogus! – šūktelėjo motina, vos Nomė išsikrapštė iš automobilio, – Čia tik sumautas vilkpalaikis. Čia tik žvėris.
– Bet atrodė kaip žmogus... – mergina buvo įsitikinusi, kad tas padaras prieš smūgį stovėjo ne ant keturių, o ant dviejų kojų.
– Koks skirtumas, kaip atrodė. Kam po galais tai rūpi? Čia tik sumautas žvėris, kvailas padaras... Ir kurių galų turėjo iššokti tiesiai prieš mašiną!

Moters balsas lūžinėjo. Vienus žodžius ji išrėkė beveik piktai, kiti, rodės, maišėsi su tramdoma aimana. Bet ji atsistojo. Pakilo ir šiek tiek svirduliuodama sugrįžo prie automobilio. Išpuoselėtais delnais įsirėmė į kapotą ir nunarinusi galvą dar kažką burbėjo, veldama keiksmus ir Viešpatį į vieną nerišlią litaniją. Tuo tarpu mergina apsižvalgė. Automobilio salonas buvo švarus ir skaidrus, nė ženklo juodos miglos. Matyt smūgio metu susitrenkė galvą, nors to ir neprisiminė.

Kurį laiką trypčiojo prie mašinos durelių, stebėdama vapančią motiną, bet šaltas lietaus lašas užkrito už apykaklės ir pažadino merginą iš sąstingio. Nors ir nejausdama ypatingo noro, nuslinko link brolio, ketindama bent akies krašteliu pažiūrėti, ką vis dėlto jos partrenkė. Stambūs klūpančio Debesėlio pečiai beveik dengė žvėries kūną, tad Nomė spėjo pamatyti tik pilkai melsvą kailį. Per daug panašų į tą rūką, kuris sklandė mašinoje po smūgio...

Vaikinas pakilo, glėbyje spausdamas didelio vilko kūną, ir patraukė link mašinos.

– Ką tu čia dabar sugalvojai? – atitoko motina, sūnui pražingsniavus prošal, – Nė nemanyk, kad tą maitą grūsi į automobilį. Emili, po galais! Girdi, ką sakau?

Brolis reagavo tiek pat kiek visada – nė kiek. Viena stipria ranka apkabinęs vilką per pažastį, kita atidarė dureles ir ėmė grūsti žvėrį vidun.

– Ištrauk, ištrauk tą padarą lauk! Emili, tuoj pat daryk, kas tau sakoma, – nuo galvos iki kojų permirkusi motina, mėginanti duoti griežtus nurodymus, atrodė beveik juokingai, – neleisiu, kad dar ir saloną nuniokotum.

Kol vairuotoja skubėjo link keleivio durelių, Nomė apžiūrėjo mašinos priekį. Nors žvėris tikrai nebuvo mažas, tačiau ant kapoto buvo tik menkas įdubimas ir suskilę priekinės grotelės, šiek tiek įlenktas numeris. Net priekinis stiklas neįtrūkęs. Joms tikrai pasisekė. Kiek teko girdėti, susidūrimai su laukiniais žvėrimis baigdavosi ir gerokai liūdniau. Svarstydama apie tai, kaip viskas galėjo būti, mergina net pasijuto kalta, jog kelionės pradžioje taip ciniškai svarstė apie avariją. O kas jei čia ji tokiomis mintimis prisišaukė nelaimę?

– Paleisk tą padarą, po galais, Emili, – motina vis dar tąsėsi su broliu.

Vargšelė... Nomė tiek stengėsi pramušti motinos šarvus, bet jai taip ir nepavyko. O štai kažkoks laukinis žvėris ant galinės sėdynės, privertė moterį beveik visiškai prarasti savikontrolę. Apgailėtina. Lietui merkiant purias motinos garbanas ir lipinant jas prie veido, ji atrodė tokia menka, kad duktė akimirką net pasvarstė, ar nereiktų jai padėti susitarti su Emiliu, tačiau tuomet moteriai išsprūdo:
– Dieve brangus, kada pasibaigs šitas pragaras...

Nomė pakėlė degančias akis į motiną ir nė pati nepajuto, kaip jai išsprūdo:
– Kekše tu...
– Aš ne tai norėjau pasakyti, – skėstelėjusi rankomis dar mėgino pasiteisinti.

Tolumoje sukaukė sirena, nutildydama beįsikarščiuojančias moteris. Keletą akimirkų jos tik klausė, bet netruko įsitikinti, jog garsas artėja.
– Tik mentų man ir betrūko... Lipk į mašiną, – atrodo bejausmis robotas pagaliau sugrįžo.

Mergina, kaip įprasta, nė neketino paklusti motinai ir toliau stypsojo tiesiai priešais automobilio žibintus. Tik vairuotojai tas neberūpėjo. Kelio vingyje pamačiusi melsvai raudonus švyturėlius, ji savomis rankomis įstūmė partrenkto vilko pasturgalį greta Debesėlio ir mitriai užtrenkė dureles.

Pareigūnų ekipažas skriejo pakankamai dideliu greičiu, tad pradžioje net atrodė, kad jie tiesiog pralėks pro šalį, tačiau vos pravažiavęs įvykio vietą automobilis ėmė stabdyti. Jam sustojus iš keleivio pusės iššoko juodai vilkintis vyras ir pasileido link Nomės, viena ranka prilaikydamas gobtuvą. Visa laimė, ne žydros spalvos.
– Kas čia nutiko? – riktelėjo įveikęs pusę kelio tarp mašinų.
– Nieko, pareigūne, – savo kokčiai saldžiu balseliu sučiulbėjo moteris, tvirtai žingsniuodama link artėjančio policininko.
– Ji partrenkė žvėrį, – tai jau tikrai neleis tai kalei taip lengvai išsisukti, nutarė Nomilė. Tegu pasikankina šitame PRAGARE.
– Kur tas žvėris? – iš po gobtuvo buvo matyti tik kelių dienų barzdele apšepęs žandikaulis.
– Pabėgo, matyt smūgis nebuvo stiprus. Net nespėjom pamatyti, kas tai buvo, – šįkart motina nebeleido dukrai įsiterpti.
– Ar visi sveiki?
– Taip, pareigūne, visi sveiki, ačiū, kad rūpinatės.

Vyras išsitraukė telefoną ir nufotografavo automobilio numerius.
– Lukai, važiuojam! – šūktelėjo antrasis policininkas, iškišęs galvą pro automobilio langą, – Turim rimtesnių reikalų.
Vyras su gobtuvu tiesiog kilstelėjo ranką, duodamas suprasti kolegai, jog girdėjo, o pats kalbėjo toliau:
– Gerai, aš susisieksiu su vietiniais medžiotojais, kad pasidairytų, gal žvėris krito nenubėgęs toli nuo  kelio, – vyras kalbėdamas žvilgsniu tiesiog skanavo visus dalyvius bei aplinką. Nomė net pajuto nenumaldomą norą prisidengti nuo žybtelėjusių mėlynų akių, – jei aptiks kūną, susisieksiu. Ir... Ir galite jam padėkoti, nes greičiausiai šis sustojimas išgelbėjo jums gyvybes.

Tai pasakęs vyras apsisuko ir ristele grįždamas link savojo automobilio dar mestelėjo per petį:
– Prieš dešimt minučių nuslinko šlaitas, užvertė visą kelią, todėl pirmoje sankryžoje sukit dešinėn, nes tiesiai nepravažiuosit. 

Kai policijos automobilis pajudėjo, už nugarų pasigirdo dar daugiau sirenų ir pro sustingusias moteris vienas po kito pralėkė keli greitosios, bent vienas policijos ir net gaisrinės gelbėtojų ekipažas.


***

Po susidūrimo su žvėrimi, motina sustojo pirmoje pasitaikiusioje degalinėje, trumpai paaiškinusi, jog jai reikia šiek tiek nurimti, prieš tai, kai vėl galės sėsti už vairo. Visi užsisakė po dešrainį bei gėrimo, tačiau saviškius sudorojo tik Debesėlis. Kai tapo akivaizdu, jog moterys nenusiteikusios užkandžiauti, vaikinas ramiu veidu sunaikino ir jų užkandžius, kol mama su dukra bukai spoksojo per degalinės langą į pravažiuojančius automobilius.

Kai po daugiau nei valandos kelionė buvo pratęsta, nė viena nebepratarė nė žodžio, tačiau Nomė galėjo lažintis iš savo neriboto interneto, kad motina mąstė apie tą patį, kaip ir ji. Avariją, ant galinės sėdynės vilko dvėselieną glostantį Emilį, ir tą lemtį, kurios jiems pavyko išvengti. Neilgai trukus apie Lietuvai nebūdingą įvykį jau pranešinėjo visos radijo stotys: lietaus išplautas šlaitas nuslinko ant kelio, po dumblo, medžių nuolaužomis bei statybinėmis medžiagomis palaidodamas du pravažiuojančius automobilius. Žurnalistai jau net ir prielaidas kėlė, kas dėl to galėtų būti kaltas. Kalbino kažkokį ekspertą ir vietinį aktyvistą, kurie sutartinai baksnojo į ant kalno vykusias statybas. Jų teigimu poliakalė išjudino susigulėjusį gruntą, komunikacijų tranšėjos buvo iškastos per daug arti skardžio, o aplaidūs darbų vykdytojai, taupydami lėšas, lietaus vandenį iš visos statybvietės nuvedė į šlaitą. Kadangi kritulių šiemet būta neįprastai daug, tekantis vanduo išgraužė griovas ir nuokalnė neišlaikė išaugusios statinio apkrovos bei vibruojančių mechanizmų. Statybos įmonė mėgino nusipurtyti kaltinimus, baksnodama į projektuotojus, projektuotojai aiškino, kad užsakovas galbūt sutaupė ant geologinių tyrimų, geologai taip pat rado, kuo atsimušti, tad raganų medžioklė tik įsibėgėjo. Tuo tarpu avarijos vietoje jau dirbo gelbėtojai, tačiau buvo aišku, kad iš vieno automobilio pavyks ištraukti tik lavonus. Dėl antrojo keleivių gyvybių vis dar buvo grumiamasi. Apie trečią nebuvo jokių pranešimų. Nebuvo, nes netikėtai ant kelio iššokęs žvėris privertė tą automobilį sustoti.

Po kurio laiko, monotoniškam navigacijos balsui paliepus, motina pasuko į siaurą žvyruotą kelią. Kelionės informacija rodė, jog jų tikslas vos už kelių šimtų metrų, tad mergina ėmė žvalgytis atidžiau. Vienoje pusėje augo tankus miškas, kitoje – plytėjo pievos, dangstomos kažkokių krūmokšnių. Automobiliui tyliai riedant, kairėje pusėje iš tamsos išniro gūdi apleista ferma. Už suklypusios tvoros liekanų matėsi trūnijantis siloso bokštas. Dar vienas ūkinis, neaiškios paskirties statinys. Ir baltų silikatinių plytų administracinis pastatas, šviečiančiais langais. Ką, čia? Nauji namai bus kažkoks buvęs kolūkis? Nuo slogios atmosferos Nomės nugara taip pasišiaušė, kad net odą ėmė dilgčioti. Ne! Jai niekas to neminėjo, nesakė, kad gyvens kažkokiam kaimo šiukšlyne.

Automobilis sustojo skalda dengtame kieme. Kontoros-gyvenamojo namo durys prasivėrė ir šviesos kvadrate pasirodė vyriškas siluetas. Senelis jų jau laukė, tačiau merginai net nesinorėjo į jį žiūrėti. Jai norėjosi griebti motiną už rankos ir maldauti, kad kuo greičiau važiuotų iš čia. Nomė buvo pasirengusi atsisakyti visko, kad tik netektų čia likti, tačiau bijojo. Ją net pykino nuo minties apie tai, kas nutiktų, jei motina į jos maldavimus atsakytų, kad jau viskas nuspręsta, kad kelio atgal nebėra. Ar dar blogiau, tiesiog ištartų vieną vienintelį žudantį „ne“. Mergina susigūžė keleivio sėdynėje: ar ji pajėgtų tai ištverti? Ar galėtų gyventi po to? Dabar bent jau turės iliuziją, kad galbūt mama nebūtų jos palikusi, jei tik ji būtų paprašiusi. O jei paprašytų ir sužinotų atsakymą, jai neliktų nieko. Nė vieno sumauto šapelio, kurio įsikibusi galbūt galės kažkaip išplaukti iš šios klampios mėšlo krūvos.

Motina, net nepareikalavusi pagalbos, iš bagažinės traukė vaikų mantą. Ant pilko žvyro išrikiavo lagaminus, pati viena iškėlė dėžes ir kelis ryšulius. Sudėliojo viską taip gražiai, lyg kokią kompoziciją. Laidotuvių procesiją – štai ką tie krepšiai priminė Nomei. Jos gyvenimo pakasynas. Tramdydama kylančią raudą ji vis dar sėdėjo automobilyje ir trynė delnus į kelius. Odą jau skaudėjo, šiurkštus audinys beveik svilino, tačiau jai reikėjo kažko tikro. Realaus skausmo. Nes tas, kur buvo viduje... Ji nežinojo, kaip su juo susidoroti.

Panirusi savo mintyse mergina tik neaiškiai suvokė, kad motina nuėjo pakalbėti su seneliu. Jų pokalbis tikrai nebuvo ilgas. Spėjo persimesti vos keliais sakiniais, kai Emilis pagaliau išlipo ir ėmė tysti lauk vilko lavoną. O dieve, kaip idiotiškai tai turėjo atrodyti! Nomę apėmė isteriškas juokas ir pagaliau, nervingai kikendama, ji išsikrapštė lauk.

Senelis, nė nepažvelgęs į merginą (kuri taip pat, tiesą sakant, į jį nė nežvilgtelėjo), nuskubėjo prie anūko ir sugriebė vilko galvą, lyg tas būtų kokia šventa karvė.
– Tu užmušei... – griežtas vyro balsas nutilo ir kurį laiką niekas nepratarė nė žodžio, – užmušei vilką.
– Jis iššoko ant kelio tiesiog iš niekur, – iš motinos lūpų sklindantis garsas buvo neįtikėtinai menkas ir nykstantis, tolstantis kažkur už Nomės suvokiamo pasaulio ribų.

Kieme kažkas vyko. Kažkas judėjo, kalbėjo, įsižiebė, o gal buvo įžiebti keli lauko žibintai, Debesėlis su seneliu pagaliau kažkur išnešė tą negyvą padarą, motina trypčiojo aplink automobilį, varstė dureles, apžiūrėjo smūgio paliktas žymes. Grįžus sūnui sučiupo jo ranką, apkabino vaikį ir kažką jam kalbėjo. Žmonės ir garsai maišėsi tarpusavy, o Nomė stovėjo, nugara prisišliejusi prie mašinos ir negalėjo nieko padaryti. Kai mama priėjo prie jos ir suėmė merginos rankas, jai toptelėjo, kad jei būtų nulakavusi nagus juoda spalva, galbūt būtų laimėjusi dar keletą nepasitenkinimo kupinų žvilgsnių iš mamos, gal būtų buvus paskutinį kartą aprėkta, tačiau ji apie tai tiesiog anksčiau nepagalvojo. Iki pat tos akimirkos nesuvokė, kaip viskas įvyks. Jai galvoje netilpo, kad mama juos tiesiog išmes iš mašinos prie kažkokios fermos ir išvažiuos. Paliks juos vienus. Su nepažįstamu žmogumi.

Moteris trumpai apkabino dukrą. Nomė norėjo, kad tai truktų ilgiau. Daug, gerokai ilgiau, tačiau moteris atšlijo. Mergaitė viduje klykė ir rėkė, trankėsi lyg drugelis į stiklą. Viduje viskas vartėsi, skrandis lipo aukštyn ir grasinosi išsiveržti laukan, tačiau išorėje jos veidas išliko akmeninis, sustingęs kaip ir kūnas. Nomė neįstengė pajudėti, neįstengė net žodžio ištarti. Lygiai kaip tada, kai turėjo sustabdyti tėtį, tačiau tik stovėjo. Ji ir vėl sustingo. Ji ir vėl be amo stebėjo, kaip prieš akis dūžta jos pačios gyvenimas.

– Mamyte, mamyte, nevažiuok, – pagaliau suvebleno, kai galiniai žibintai paskutinįkart žybtelėjo posūkyje, prieš automobiliui išnykstant iš jos regos lauko.

Kojos norėjo lėkti paskui tolstančią mamą, tačiau teįstengė bejėgiškai tirtėti. Pagaliau virpulys atgaivino visą kūną ir ji turbūt regimai drebėjo, kai kažkieno tvirtos rankos suspaudė jos pečiu. Kažkas ją apgręžė, palydėjo vidun, užvedė laiptais į viršų, paguldė ant lovos, nuavė batus ir pridengė kažkokiu minkštu audiniu. Nomė nesipriešino. Paklusniai gulėjo ir nemirksėdama, nė nejudėdama žvelgė į niekur.

Taip praėjo kelios valandos, o ji vis dar buvo tokia. Nei gyva, nei mirusi. Apatiška ir niekaip negalinti užmigti. Jei tik miegas ateitų, gal kaip nors ištemptų naktį, tačiau viduje ūžė ugnis. Gaisras, niokojantis kiekvieną jausmą, prisiminimą ir emociją. Ji mėgino, dievaži bandė, išsivaduoti iš viską ryjančios ugnies, besispjaudančios juodais dūmų kamuoliais. Klajojo tame tirštame rūke, kuris, rodėsi, yra beribė bekraštė dykynė, ryjanti kiekvieną su juo kovoti mėginančią mintį. Nomė mėgino surasti kažką gražaus, kas nugalėtų, nustelbtų gerklę graužiančius suodžius, bent trumpam nustumtų plėnimis verkiančius debesis, ar suteiktų bent mažą užuovėją, tačiau visi jos prisiminimai, vos iškilę viršun, tuojau pat juoduodavo ir virsdavo pelenais: mama buvo didysis laužas. Tie keli gražūs dalykai, kuriuos atsiminė apie tėtį, bematant susmilko, prisiminus paskutines akimirkas, praleistas greta jo. Jo paklaikusias akis, riksmus, įsiūtį, baimę, paniką. Liepsnų ūžesį. Mėgino prisiminti draugus, tačiau labai greitai kartėlis uždusino ir tas mintis – nebuvo tarp jų nė vieno tikro. Tik prielipos ir siurbėlės. Kartais ji pati tapdavo viena iš jų. Ištroškusia meilės vampyre, besimaitinančia trumpomis artumo iliuzijomis. Brolis? Brolis vienintelis šioje tamsumoje išliko baltas. Ir nepaliestas. Kad ir kur jis skrajojo, tai buvo kažkur toli, taip toli, kad kartais ji net išsigąsdavo to nepažįstamojo.

Kai jau atrodė, kad nėra nieko malonaus jos gyvenime, atmintyje iškilo baltas snukis. Nedidelės tamsios akytės nebuvo tokios ryškios, kaip juodos dėmės ant rausvos nosies. Tie taškiukai visada pralinksmindavo mergaitę. Kaip ir rožiniai ausų kaušeliai. Kitiems jos šuo atrodė agresyvus ir piktas, daugumai žmonių bulterjerai net keldavo pagarbią baimę. Kai kas jų net paniškai bijodavo, tačiau vaikystėje, tai buvo pati geriausia Nomės draugė. Švelni ir meili. Su ja vaikas visada jausdavosi saugus. Su ja būdavo taip ramu ir gera..
– O, Marke, – nejučia atsiduso Nomė, išleidusi pirmą garsą po kelių ilgų tylos valandų.

Kai girgžtelėjo prasiveriančios kambario durys, mergina beveik patikėjo, kad tai jos mylima kalaitė sugrįžo, kad susiraitytų greta ir jos galėtų panirti į saldų ramų miegą, tačiau tai tebuvo iliuzija. Nors tarpdury pasirodęs siluetas ir buvo šviesus, tačiau tai buvo Emilis. Jo baltas kūnas priartėjo, vaikinas nedvejodamas pastūmė seserį, nusiavė batus ir pats atsigulė greta. Apkabino merginos kūną savo didelėmis šiltomis rankomis ir nurimo.

Nomės lyg atitirpo. Pajuto beprotišku greičiu tvinkčiojančią širdį, virpantį kūną, dusulį, kylantį krūtinėje. Ir staiga ji suplyšo. Sutrūkinėjusi užtvanka nebeišlaikė, ir iš akių pasipylė ašaros. Nebuvo jokios priežasties joms pasirodyti būtent tuo metu, bet viduje, lyg suveikus kokiai slaptai spyruoklei, atsipalaidavo visos užkardos, visi barjerai, laikę užgniaužtą skausmą, ir jis išsiveržė lauk, gausiai sudrėkindamas baltus Emilio marškinėlius.
– Tu neverk, Debesėli, – sukūkčiojo mergina, – tu pamatysi, mes kaip nors... Dar nežinau kaip, bet viskas bus gerai. Aš tau pažadu. Aš tau pažadu, broliuk...
2017-12-30 21:35
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 7 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2018-07-16 19:13
prisukime tave
eismo įvykio fragmentas aprašytas netinkamu būdu ir suvestinei netiks
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-02-12 14:05
pikta kaip širšė
Ačiū, Galaxy, tavo pastabą pasižymėjau. Gal reikės tikrai tokią repliką kaip nors įterpti redaguojant.
O šių santykių nereikės kęsti per visą knygą - mama juk išvažiuos ir to kontakto daugiau nebebus ;-)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-02-06 13:40
Galaxy
Atsiprasau be Lt raidziu pakomentuosiu, turiu tam priezasti. Ilgai tvardziausi nuo sio komentaro taciau pasikabinesiu. Ne prie to kaip rasai, o rasai tu puikiai, bet prie piesiamu motinos dukters santykiu. Jie tokie perspaustai salti. Net jei kurinys tikslingai nutaikytas i paauglius su ju dramomis ir amzinai "nieko nesuprantanciais ir negirdinciais tevais", taciau tokia pozicija viso kurinio eigoje (o dar tik kelios dalys) klaikiai erzina. Motinos paveiksla butu isgelbejusi net viena vienintele fraze is karto po avarijos - moteris atsisuko i dukteri ir paklause "ar tu sveika?". Juk pati kaip mama suvoki kad vaiku saugumas ir instinktas juos apginti yra prigimtinis, na kad ir kokia sudina motina cia vaizduotumei, ji negali buti visiskai 100% abejinga savo atzalu atzvilgiu. Is manes tiek
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-01-23 11:25
Leopoldo_Slyva
Dar 3000 žodžių, nesunkiai išlaikančių dėmesį. Pripranti prie kalbos ritmo, liūliavimo, todėl lengviau skaitosi, net ir tada, kai konkrečios pastraipos turinys nėra labai lengvai suprantamas.

Man visada atrodė, kad proza, kuri sugeba sukurti nuoseklų pasakojimo ritmą yra skaitomesnė, nei proza, kurioje įspūdingi palyginimai ir metaforos.

Emocijos, ta "mamytė" - gražiai padarytas kontrastas nuo ankstesnės pykčio ir protesto kalbos.

Policija su mirksiukais, partrenktas vilkas - įvykiai, kurie palaiko dėmesį.

Jeigu būtų trečia dalis, skaityčiau ir toliau.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-01-10 23:23
Damastas
Sutinku, kad veikėjams reikalingos emocijos ir vidiniai išgyvenimai. Man jie nekliuvo, netgi buvo vienodai įdomūs kaip ir likęs "action", išskyrus kelis perpaudimus abiems dalims jau paminėtus kituose komentuose.
Taip pat sutinku dėl tam tikrų epitetų klaidinančio netikslumo, pvz. kuomet jau gerai pažįstamą personažą pavadiname "vairuotoja" man įvyksta trumpas jungimas, ima trūkčioti antakis ir aš dalį sekundės bandau atkapstyti, kas gi dar su jais sėdi mašinoje ir kada apsikeitė vietomis. Tai čia toks rudimentas iš tos mokyklinės lygos, jeigu gerai supratau Aurimą.
Dar buvo geras pastebėjimas apie tai, kaip patys skaitome tekstus rašyk'e - pasiėmę padidinimo stiklą, jau iš anksto džiugiai trindami delnus ir murmėdami "nu jau dabar, nu dabar tai laikykis, che che".

Young adult? Tvailait? :)

Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-01-09 16:53
pikta kaip širšė
Ir kai manai, kad čia jau matei viską ir niekas nebenustebins...
BAC ateina Andrėnas ir parašo va tokį va komentarą, kokio gyvenime iš jo nesitikėjau :-)))

Ačiū.
Visiems.
Ir turiu prisipažinti, kad man šiek tiek gaila jus su šiuo tekstu kankinti, nes suprantu, kad tai greičiausiai ne tai, ką norėtumėt skaityti. O aš va nutariau young adult žanrą išmėginti. Su pilnu arsenalu: paauglišku egocentrizmu, konfliktais su mama, mokyklos reikalais, meilėm seilėm (gal vėliau) ir riboto požiūrio pasakotoju
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-01-09 16:45
Andrėnas
Duodu 5 dėl puikių emocinių paveikslų. Ir nesutinku, su Egiu, kad perdaug sinonimų veikėjams įvardinti - mane kaip tik džiugina monotonijos nebuvimas.

P.S. patarsiu tą, ką ir man paterei - įdėk arba santrauką anksčiau buvusio skyriaus arba bent linką. Vienok praėjo ar ne 3 mėnesiai nuo pirmos dalies.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-01-07 21:46
cerera
Manęs tai pernelyg nežavi ta mamos ir dukros linija. Bet viena ausim girdėjau, kad ji neužilgo nutrūks – laukiu nesulaukiu ;-))
Na ir bereikalingos kalbos įmantrybės, kur kolegos jau pribaksnojo. Bet čia jau tau, matyt, įaugę.
Taip, kūrinys išties intriguojantis ir nenuspėjamas, bet pabaigą trumpinčiau.

Lauksiu kitos dalies!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-01-07 12:20
EgiZ
Pagaliau :) istorija tęsiasi.
Vėl viskas rutuliojasi apie centrinę motinos ir dukters ašį. per tai gal kenčia gretutiniai charakteriai ir siužetinės linijos. Nors dar nežinia, gal juos išnaudosi vėliau, pvz., Emilis ir vilkolakis. Juk ne veltui jis parmuštą vilką suglobė?!

Pats tekstas labai sodrus. Tiek minčių ir būsenų aprašymai, tiek situacijų vaizdai. Nors aplinkos vaizdo gal kiek ir stinga. Ir dialogai gal kiek supaprastinti. Antra vertus, tokioj situacijoj (avarija) ilgesni dialogai turbūt būtų neįtikinami.
Vis dėlto yra šiek tiek kliūvančių teksto vietų, tarsi perįmantrauta. Surašiau kelias iš scenos ant kelio.

• Gal be reikalo ieškai sinonimų veikėjams pavadinti: Nomė, mergina, mergaitė, vaikas, duktė, dukra; motina, mama, moteris; Debesėlis, Emilis, sūnus, vaikis... Pakaktų vieno įvardijimo.
• virpėjo taip, jog buvo neįtikima, kad
• purtyti kažkokį tamsų gniutulą – kažkaip keistai atrodo. Ppr. purtoma už pečių, bet tada tai ne gniutulas.
• suaimanavo motina ir beveik išgriuvo lauk
• Nomė stebėjo, kaip, beviltiškai tramdydama kūne kylančią paniką, moteris juokingai stypčioja link sūnaus, - iš kur Nomė žino, kad moteris beviltiškai tramdo paniką? Tai gali žinoti tik pats veikėjas arba pasakotojas.
• nieko neslepiantis stiklas. Taip išdavikiškai parodantis, kokia
• motina permirkusi, o Nomę pažadino už apykaklės užkritęs lašas
• Svarstydama apie tai, kaip viskas galėjo būti > Svarstydama, kaip viskas galėjo būti
• Lietui merkiant purias motinos garbanas ir lipinant jas prie veido, ji atrodė tokia menka
• duktė akimirką net pasvarstė
• sukaukė sirena, nutildydama beįsikarščiuojančias moteris
• Keletą akimirkų jos tik klausė, bet netruko įsitikinti, jog
• pakankamai dideliu greičiu > gana greitai
• pralėkė keli greitosios, bent vienas policijos ir net gaisrinės gelbėtojų ekipažas.
• Skyryba: prisiminė, vaikystėje matytus akrobatus; žvėris ant galinės sėdynės, privertė moterį
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-01-05 19:06
sesė mėta
Man tai atrodo, kad kai kurie komentatoriai ieško šitame tekste to, ko jame ir neturi būti. Arba bent aš maniau, kad neturi būti :). Nemaniau, kad reikėjo čia sugraudinti skaitytoją, gal reikėjo tik parodyti skaitytojui veikėjos vidinę būseną (ir tai yra atlikta), neturėjo turiniu atskleisti kažko super ekstra gilaus, egzistencinio ir "ne kiekvienam suprantamo". Skaičiau šitą kaip kokybišką "young adult" subalansuotą kūrinį, galbūt labiau tinkantį moteriškajai auditorijos pusei ir viskas man čia gerai (prisipažinsiu - kartais labai maloniai suskaitau ką nors iš šitos "serijos" :)). Prie smulkmių kabinėjaus jau kitur, tai nebesikartosiu :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-01-05 17:02
Nuar
Visi žino, kad autorė rašyti moka, tačiau daugeliui šis tekstas nepasirodė tokiu, kurį galima būtų įvertinti, kaip ypatingai puikų. Aš taip pat esu tokios nuomonės. Net ir skaitant abi dalis iš karto, vieną po kitos, šis įspūdis apie pastarąją nepasikeitė. Gražiai ir įtraukiančiai parašyta, tačiau kuo labiau gilinausi, tuo aiškiau darėsi, kad pagrindinis trūkumas yra tame, jog užverčiant skaitytoją lavina scenų ir žodžių apie skausmą, jo tikrovėje nematai ir nejauti. Emociškai ši kūrino dalis neatliko tos funkcijos, kurią numatė autorė - nesugraudino ir nesukūrė skausmo atmosferos. Bandymas istoriją pasakoti žvelgiant tik Nomės akimis, paliko nuošalyje kitus įvykių herojus. Įvykių sukuryje jie atrodo pilki ir daro tik tai, kad trukdo aplinkiniams ir gadina gyvenimą Nomei. Pagrindinės herojės jausmų vienpusiškumas yra perskaitomas, kaip kategoriškumas: ji gera, kiti blogi, nes jai blogai ir jie nesupranta, kad jai blogai. Šioje vietoje buvo visiškai pamiršta aplinkybė, kad tuo metu visiems yra blogai. Todėl neparodant kitų herojų emocijų visa apimtimi, buvo neteisinga apsiriboti tik Nomės pojūčiais. Juk žmogus žmogų supranta per tarpusavio bendravimo metu kilusias emocijas ir pagal tai vertina vienas kitą. Šiuo konkrečiu atveju, aš nepajutau kitų herojų atsako į Nomės pergyvenimus. Todėl šio jų gyvenimo momento tragizmas praslydo pro šalį. Bandymas įterpti į pasakojimą prisiminimus apie šunį  yra tikrai vykęs, bet po to einanti scena su brolio apkabinimu viską sugadino. Šis momentas yra grindžiamas pradinio atstūmimo ir vėlesnio žmogaus fizinio artumo priėmimo pojūčiais. Deja, norint, kad tokia scena būtų įdomi skaitytojui, tenka rinktis tik iš kelių variantų: 1) emocinis prieraišumas, kurio čia nepamačiau, nors autorė bandė tai pavaizduoti, 2) emocinis atstūmimas ir susitaikymas su eiliniu nepatogumu (pradžioje pamačiau atstūmimo reakciją, tačiau po to neliko vietos visą kelionę heroję persekiojusiam nepatogumų jausmui, ko pasekoje būtina buvo parodyti, kodėl keičiasi herojės emocinė būsena), 3) scenos aprašymas paremtas brolio emocinės būsenos perteikimu tuo momentu, taip, kaip tai suvokia pati Nomė, nes juk dėstoma iš jos pusės. Nepavykus autorei iki galo atskleisti savo pasirinkto brolio ir sesers artumo varianto, pati scena liko "šalta" ir bendrame kontekste atrodo gana banaliai. Ypač paskutinė frazė. O juk galima buvo taip lengvai išlaviruoti. Nomė mergaitė, o panelės bendravimas su vaikinu, net jei tai jos brolis, yra paremtas senu kaip žmonija principu: stūmiu šalin - dreskiu - glaudžiuosi, nes tikrasis noras toks.
Apibendrinant - tiesiog sutrumpink daug nekeičiant šią dalį ir viskas bus gerai, kaip Nomė ir sako.:)       
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-01-05 10:28
ieva3003
Aš tik prisijungčiau prie choro. Emocijų ir man per daug. Veiksmo norėtųsi daugiau. Nutrenktas pilkis, kalno nuošliauža - labai smagu.
Pirma dalis šiuo požiūriu sodresnė. Galbūt viskas išsilygins trečioje dalyje. Lauksiu ir skaitysiu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-01-04 17:38
Damastas
Privalumai būtų sekantys:
dėmesys emociniam fonui;
vaizdiniai, kuomet jie neperspaudžiami;
nuosekliai intriguojančiai vystoma istorija;
pagrindinėje temoje įpinamos personažų gyvenimo peripetijos.

Kaip esminį (subjektyviai) trūkumą vis dar įvardinčiau kalbos stilių.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-01-04 13:40
Aurimaz
Emocionalus tekstas ir tekstas, turintis sukelti emocijas... Pirmasis išgaunamas natūraliai, nesistengiant. Antrasis gali sukelti priešingą efektą nei ketinama pasiekti - ypač jei skaitytojas iš anksto atpažįsta, ko autorius siekia. Tokiu atveju kūrinys gali būti tiesiog numestas šalin.
Šiuo atveju nepasakyčiau, kad kūrinyje matomos tyčinės pastangos. Vienintelis erzulį keliantis dalykas - kad autorė apskritai PERnaudojo su emocijomis susijusių elementų, bet tokią nuomonę greičiausiai pareikš kas antras vyras, kuomet moterys sakys, jog viskas čiki piki.
Čia kaip Wattpad'e - jei ateina tinkamas skaitytojas, jis jaučiasi kaip namie. Su Rašykine terpe yra dar problema, kad dauguma mūsų skaitome savo tautiečių tekstus iš anksto nusistatę atrasti klaidas. O kas ieško, tas visada randa. Todėl šioje vietoje reiktų pačiam autoriui įsijungti mažą filtrą ir žvilgtelėti į komentarus plačiau.

Pavyzdžiui, niekas dar nesakė, kad šis tekstas yra visiškai blogas. Toli nuo to. Tiesiog vienų skaitytojų akimis jis galėtų būti geresnis, kiti galbūt nemato reikalo nieko keisti. O jei Širšė paklausytų patarimų ir imtų kažką keisti pagal pirmuosius, žiū antrieji nepatenkinti užbliautų. Vėl blogai.



Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-01-02 21:07
pikta kaip širšė
Tu mati, o man visada atrodė, kad tie dinamiški epizodai man ne kažką... :-))
Dėl tų perspaudimų net nežinau, ką pasakyt. Kai skaitau pati, nu nematau aš jų. O kai tu išrankioji - tixliai ne kažką skamba :p Net beveik nejauku pasidarė.

Tai lijo ant galvos, o ne už apykaklės. Bet gal galima taisyt, čia nejaučiu ypatingų sentimentų. Pareigūno veido tuo metu matėsi tik apatinė dalis, bet jis juk juda, tai tam tikru momentu juk gali ir akys matytis. Jei skaitant atrodo, kad reikia patikslinimo, galėčiau sugalvoti.
Žydras gobtuvas buvo pirmoje dalyje ;-) Ten tas pabaisiukas iš trūliko su tokiu buvo, bet suprantu, kad jau nemažai laiko praėjo nuo tos pirmos dalies.

Nu ir didysis liūdesiukas yra "rimtesnių emocijų nesukeliančio teksto"... fuck nu. O taip stengiaus.

Ačiū, Fake ;-)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-01-02 20:15
Fake_writer
Vis tik tau kol kas geriau pavyksta rašyt dinamiškus epizodus nei vidines herojų peripetijas ar šiaip lėtai vystyti siužetą.
Patiko motinos rėkaliojimai numušus žvėrį ir ypač, kai sūnus grūdo jį (pats epizodas irgi geras) į automobilį.
Šiaip visi kalba gan adekvačiai, išskyrus tą: "Kekšė tu" ir "Mentų man betrūko".
Kai kur perspaudi (kaipgi be to :)): "visu savo vaiskiu baltumu suspindo vis dar degančių priešakinių žibintų šviesoje"; "kiekviename skiemenyje lūžtančiu balsu suaimanavo motina"; "vandeniu blizgančio asfalto". Bet taip, gan santūriai, negali itin piktintis.
Dar keletas tokių neatitikimų/keistumų: mergina jau kurį laiką stovi po lietum ir staiga ją iš sąstingio pažadina lašas po apykakle. Policininkas su gobtuvu iš po kurio matosi tik šeriai, o po kiek laiko jis jau mėlynomis akimis skenuoja aplinką. Jei detalizuoji, kad akių pradžioje nesimato, tai jau būk maloni parašyk kodėl jos pasimato.
Ir ką turėtų reikšti tas: gobtuvą. Visa laimė, ne žydros spalvos?
"Kai po daugiau nei valandos kelionė buvo pratęsta" labai jau neskamba.
Na ir toliau prasideda vieni neįdomumai, nuošliaužos detalizacija- boring. Važiavimas, atvažiavimas, atsisveikinimas, neatsisveikinimas, vidinis gaisras, kažkoks šuo... - mano skoniui per daug, gerokai per daug nekabinančio, gruzinančio, bet kažkokių rimtesnių emocijų nesukeliančio teksto.
Gal tikslinei auditorijai tai ir patiks :)

4 su minusu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-01-02 14:50
pikta kaip širšė
Na, gal aš dar tiesiog nesijaučiu pakankamai išmokus tas "mokyklines" taisykles, kad imčiausi labai didelių eksperimentų ir ieškojimų. Manau dar yra, kur patobulėti ir su ta standartine literatūra. Arba, kitas variantas, kurio neatmetu, kad esu gimusi būti rašymo amatininku, o ne genijum ;-)))

Damasto komentarą tai suprantu taip, kad tave labiau suintrigavo Aurimo komentarai, nei tekstas, teisingai? :-)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-01-01 15:44
Damastas
Nu, iš teisybės, labai suintrigavo (: Prisiminiau, senokai Aurimo neskaitęs.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-01-01 15:24
Aurimaz
Žinai, čia kaip tik vienas tų retų atvejų, kai mano komentarą vertėtų priimti labai, labai tiesiogiai.
Tu visada turi KĄ papasakoti. Belieka įsijausti į KAIP. Ar tiksliau - iškelti koją iš tos kaimo programos, kurią į mūsų smegenis instaliavo Švietimo Ministerija.

Dabar tavo galvoje yra tokia "preferencija", kurią tu naudoji pernelyg nesusimąstydama. Yra kažkokia kūrinio idėja. Aha, apgalvojam siužetą - čia bus toks personažas, jam maždaug šitaip nutiks, aha... Užsibaigs viskas va taip... ok - varom!

Ir tu varai. Tuo pačiu tempu, nuotaika bei spalva, kurių tave išmokė mokykloje. Čia nieko keisto - mus visus vienodai sužalojo ir pasmerkė tokiai "preferencijai". Kartais toks rašymo stilius pasiteisina, kartais netgi nekrinta į akis. O kartais nuo jo rimtai pykina. Pilkoji lietuviška drama, vėl ir vėl iš naujo.

Kadangi gyvename interneto laikais, nesiūlau mėgdžioti Ivanauskaitės, pirkti bilieto į Tibetą bei trinti kedų po tenykštes šventyklas, ieškant kažkokio nušvitimo. Bet jei internetas pasirodys bejėgis, kas žino... Gali tekti pakeliauti. Ruoškis.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-12-31 15:43
pikta kaip širšė
Aurimai, mačiau tavo diskusiją su Ivanicku. Iš principo suprantu, ką norėjai pasakyti, ir pritariu. Bet velnias, gal gali kažkaip konkrečiau? :-) Aš jau kaip nors atsilaikysiu, kad nenutemptum link savo preferencijų ;-)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
1 2
[iš viso: 21]
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą