Gaujos (2)

Automobilio salone tvyrojo melsvai pilka migla. Tamsios gijos raitėsi aplink kojas ir rankas, lindo į gerklę, tačiau jokio kvapo Nomė nejautė. Ji vis dar negalėjo atsitokėti. Ar jie tik ką partrenkė žmogų? Ar mašina užsidegė? Mergina nieko nesuvokė ir negalėjo pajudėti. Įstengė tik stebėti drumzliną rūką, pulsuojantį aplink.

Pagaliau prisivertė pasukti galvą į motiną. Toji vis dar sėdėjo įsitvėrusi vairo, lyg jį paleidusi nuskęstų. O gal tiesiog sukniubtų. Visas moters kūnas virpėjo taip, jog buvo neįtikima, kad nesigirdėjo tarškančių dantų kalenimo.

Staiga prasivėrė galinės durelės ir Debesėlis išpuolė laukan. Šviesus siluetas šmėstelėjo pro keleivės langelį ir visu savo vaiskiu baltumu suspindo vis dar degančių priešakinių žibintų šviesoje. Emilis pasilenkė prie kažkokio tamsaus gniutulo, tysančio priešais automobilį, ir ėmė jį purtyti. Rodos, net mėgino pakelti.

– Viešpatie, ką jis daro, – kiekviename skiemenyje lūžtančiu balsu suaimanavo motina ir beveik išgriuvo lauk.

Nomė stebėjo, kaip, beviltiškai tramdydama kūne kylančią paniką, moteris juokingai stypčioja link sūnaus, judėdama taip, lyg pirmą kartą atsistojusi ant kojūkų. Keista, kad kaip tik tuo metu prisiminė, vaikystėje matytus akrobatus. Tąkart mergaitei jie atrodė kraupūs. Net jų atliekami triukai nesužavėjo. Vaikas tenorėjo pasislėpti už mamos sijono. O dabar nebuvo jokios užuovėjos, jokio skydo, kuriuo galėtų prisidengti. Tik skaidrus, nieko neslepiantis stiklas. Taip išdavikiškai parodantis, kokia pasimetusi ir silpna šiuo metu yra jos mama. Kaip tirta jos pečiai, kaip ji delnais prisidengia burną ir sukniumba greta sūnaus. Du šešėliai: vienas stambus ir tvirtas, kitas menkutis ir gležnas, beveik suglaudę pečius lyjant lietui klūpo ant vandeniu blizgančio asfalto.

– Tai ne žmogus! – šūktelėjo motina, vos Nomė išsikrapštė iš automobilio, – Čia tik sumautas vilkpalaikis. Čia tik žvėris.
– Bet atrodė kaip žmogus... – mergina buvo įsitikinusi, kad tas padaras prieš smūgį stovėjo ne ant keturių, o ant dviejų kojų.
– Koks skirtumas, kaip atrodė. Kam po galais tai rūpi? Čia tik sumautas žvėris, kvailas padaras... Ir kurių galų turėjo iššokti tiesiai prieš mašiną!

Moters balsas lūžinėjo. Vienus žodžius ji išrėkė beveik piktai, kiti, rodės, maišėsi su tramdoma aimana. Bet ji atsistojo. Pakilo ir šiek tiek svirduliuodama sugrįžo prie automobilio. Išpuoselėtais delnais įsirėmė į kapotą ir nunarinusi galvą dar kažką burbėjo, veldama keiksmus ir Viešpatį į vieną nerišlią litaniją. Tuo tarpu mergina apsižvalgė. Automobilio salonas buvo švarus ir skaidrus, nė ženklo juodos miglos. Matyt smūgio metu susitrenkė galvą, nors to ir neprisiminė.

Kurį laiką trypčiojo prie mašinos durelių, stebėdama vapančią motiną, bet šaltas lietaus lašas užkrito už apykaklės ir pažadino merginą iš sąstingio. Nors ir nejausdama ypatingo noro, nuslinko link brolio, ketindama bent akies krašteliu pažiūrėti, ką vis dėlto jos partrenkė. Stambūs klūpančio Debesėlio pečiai beveik dengė žvėries kūną, tad Nomė spėjo pamatyti tik pilkai melsvą kailį. Per daug panašų į tą rūką, kuris sklandė mašinoje po smūgio...

Vaikinas pakilo, glėbyje spausdamas didelio vilko kūną, ir patraukė link mašinos.

– Ką tu čia dabar sugalvojai? – atitoko motina, sūnui pražingsniavus prošal, – Nė nemanyk, kad tą maitą grūsi į automobilį. Emili, po galais! Girdi, ką sakau?

Brolis reagavo tiek pat kiek visada – nė kiek. Viena stipria ranka apkabinęs vilką per pažastį, kita atidarė dureles ir ėmė grūsti žvėrį vidun.

– Ištrauk, ištrauk tą padarą lauk! Emili, tuoj pat daryk, kas tau sakoma, – nuo galvos iki kojų permirkusi motina, mėginanti duoti griežtus nurodymus, atrodė beveik juokingai, – neleisiu, kad dar ir saloną nuniokotum.

Kol vairuotoja skubėjo link keleivio durelių, Nomė apžiūrėjo mašinos priekį. Nors žvėris tikrai nebuvo mažas, tačiau ant kapoto buvo tik menkas įdubimas ir suskilę priekinės grotelės, šiek tiek įlenktas numeris. Net priekinis stiklas neįtrūkęs. Joms tikrai pasisekė. Kiek teko girdėti, susidūrimai su laukiniais žvėrimis baigdavosi ir gerokai liūdniau. Svarstydama apie tai, kaip viskas galėjo būti, mergina net pasijuto kalta, jog kelionės pradžioje taip ciniškai svarstė apie avariją. O kas jei čia ji tokiomis mintimis prisišaukė nelaimę?

– Paleisk tą padarą, po galais, Emili, – motina vis dar tąsėsi su broliu.

Vargšelė... Nomė tiek stengėsi pramušti motinos šarvus, bet jai taip ir nepavyko. O štai kažkoks laukinis žvėris ant galinės sėdynės, privertė moterį beveik visiškai prarasti savikontrolę. Apgailėtina. Lietui merkiant purias motinos garbanas ir lipinant jas prie veido, ji atrodė tokia menka, kad duktė akimirką net pasvarstė, ar nereiktų jai padėti susitarti su Emiliu, tačiau tuomet moteriai išsprūdo:
– Dieve brangus, kada pasibaigs šitas pragaras...

Nomė pakėlė degančias akis į motiną ir nė pati nepajuto, kaip jai išsprūdo:
– Kekše tu...
– Aš ne tai norėjau pasakyti, – skėstelėjusi rankomis dar mėgino pasiteisinti.

Tolumoje sukaukė sirena, nutildydama beįsikarščiuojančias moteris. Keletą akimirkų jos tik klausė, bet netruko įsitikinti, jog garsas artėja.
– Tik mentų man ir betrūko... Lipk į mašiną, – atrodo bejausmis robotas pagaliau sugrįžo.

Mergina, kaip įprasta, nė neketino paklusti motinai ir toliau stypsojo tiesiai priešais automobilio žibintus. Tik vairuotojai tas neberūpėjo. Kelio vingyje pamačiusi melsvai raudonus švyturėlius, ji savomis rankomis įstūmė partrenkto vilko pasturgalį greta Debesėlio ir mitriai užtrenkė dureles.

Pareigūnų ekipažas skriejo pakankamai dideliu greičiu, tad pradžioje net atrodė, kad jie tiesiog pralėks pro šalį, tačiau vos pravažiavęs įvykio vietą automobilis ėmė stabdyti. Jam sustojus iš keleivio pusės iššoko juodai vilkintis vyras ir pasileido link Nomės, viena ranka prilaikydamas gobtuvą. Visa laimė, ne žydros spalvos.
– Kas čia nutiko? – riktelėjo įveikęs pusę kelio tarp mašinų.
– Nieko, pareigūne, – savo kokčiai saldžiu balseliu sučiulbėjo moteris, tvirtai žingsniuodama link artėjančio policininko.
– Ji partrenkė žvėrį, – tai jau tikrai neleis tai kalei taip lengvai išsisukti, nutarė Nomilė. Tegu pasikankina šitame PRAGARE.
– Kur tas žvėris? – iš po gobtuvo buvo matyti tik kelių dienų barzdele apšepęs žandikaulis.
– Pabėgo, matyt smūgis nebuvo stiprus. Net nespėjom pamatyti, kas tai buvo, – šįkart motina nebeleido dukrai įsiterpti.
– Ar visi sveiki?
– Taip, pareigūne, visi sveiki, ačiū, kad rūpinatės.

Vyras išsitraukė telefoną ir nufotografavo automobilio numerius.
– Lukai, važiuojam! – šūktelėjo antrasis policininkas, iškišęs galvą pro automobilio langą, – Turim rimtesnių reikalų.
Vyras su gobtuvu tiesiog kilstelėjo ranką, duodamas suprasti kolegai, jog girdėjo, o pats kalbėjo toliau:
– Gerai, aš susisieksiu su vietiniais medžiotojais, kad pasidairytų, gal žvėris krito nenubėgęs toli nuo  kelio, – vyras kalbėdamas žvilgsniu tiesiog skanavo visus dalyvius bei aplinką. Nomė net pajuto nenumaldomą norą prisidengti nuo žybtelėjusių mėlynų akių, – jei aptiks kūną, susisieksiu. Ir... Ir galite jam padėkoti, nes greičiausiai šis sustojimas išgelbėjo jums gyvybes.

Tai pasakęs vyras apsisuko ir ristele grįždamas link savojo automobilio dar mestelėjo per petį:
– Prieš dešimt minučių nuslinko šlaitas, užvertė visą kelią, todėl pirmoje sankryžoje sukit dešinėn, nes tiesiai nepravažiuosit. 

Kai policijos automobilis pajudėjo, už nugarų pasigirdo dar daugiau sirenų ir pro sustingusias moteris vienas po kito pralėkė keli greitosios, bent vienas policijos ir net gaisrinės gelbėtojų ekipažas.


***

Po susidūrimo su žvėrimi, motina sustojo pirmoje pasitaikiusioje degalinėje, trumpai paaiškinusi, jog jai reikia šiek tiek nurimti, prieš tai, kai vėl galės sėsti už vairo. Visi užsisakė po dešrainį bei gėrimo, tačiau saviškius sudorojo tik Debesėlis. Kai tapo akivaizdu, jog moterys nenusiteikusios užkandžiauti, vaikinas ramiu veidu sunaikino ir jų užkandžius, kol mama su dukra bukai spoksojo per degalinės langą į pravažiuojančius automobilius.

Kai po daugiau nei valandos kelionė buvo pratęsta, nė viena nebepratarė nė žodžio, tačiau Nomė galėjo lažintis iš savo neriboto interneto, kad motina mąstė apie tą patį, kaip ir ji. Avariją, ant galinės sėdynės vilko dvėselieną glostantį Emilį, ir tą lemtį, kurios jiems pavyko išvengti. Neilgai trukus apie Lietuvai nebūdingą įvykį jau pranešinėjo visos radijo stotys: lietaus išplautas šlaitas nuslinko ant kelio, po dumblo, medžių nuolaužomis bei statybinėmis medžiagomis palaidodamas du pravažiuojančius automobilius. Žurnalistai jau net ir prielaidas kėlė, kas dėl to galėtų būti kaltas. Kalbino kažkokį ekspertą ir vietinį aktyvistą, kurie sutartinai baksnojo į ant kalno vykusias statybas. Jų teigimu poliakalė išjudino susigulėjusį gruntą, komunikacijų tranšėjos buvo iškastos per daug arti skardžio, o aplaidūs darbų vykdytojai, taupydami lėšas, lietaus vandenį iš visos statybvietės nuvedė į šlaitą. Kadangi kritulių šiemet būta neįprastai daug, tekantis vanduo išgraužė griovas ir nuokalnė neišlaikė išaugusios statinio apkrovos bei vibruojančių mechanizmų. Statybos įmonė mėgino nusipurtyti kaltinimus, baksnodama į projektuotojus, projektuotojai aiškino, kad užsakovas galbūt sutaupė ant geologinių tyrimų, geologai taip pat rado, kuo atsimušti, tad raganų medžioklė tik įsibėgėjo. Tuo tarpu avarijos vietoje jau dirbo gelbėtojai, tačiau buvo aišku, kad iš vieno automobilio pavyks ištraukti tik lavonus. Dėl antrojo keleivių gyvybių vis dar buvo grumiamasi. Apie trečią nebuvo jokių pranešimų. Nebuvo, nes netikėtai ant kelio iššokęs žvėris privertė tą automobilį sustoti.

Po kurio laiko, monotoniškam navigacijos balsui paliepus, motina pasuko į siaurą žvyruotą kelią. Kelionės informacija rodė, jog jų tikslas vos už kelių šimtų metrų, tad mergina ėmė žvalgytis atidžiau. Vienoje pusėje augo tankus miškas, kitoje – plytėjo pievos, dangstomos kažkokių krūmokšnių. Automobiliui tyliai riedant, kairėje pusėje iš tamsos išniro gūdi apleista ferma. Už suklypusios tvoros liekanų matėsi trūnijantis siloso bokštas. Dar vienas ūkinis, neaiškios paskirties statinys. Ir baltų silikatinių plytų administracinis pastatas, šviečiančiais langais. Ką, čia? Nauji namai bus kažkoks buvęs kolūkis? Nuo slogios atmosferos Nomės nugara taip pasišiaušė, kad net odą ėmė dilgčioti. Ne! Jai niekas to neminėjo, nesakė, kad gyvens kažkokiam kaimo šiukšlyne.

Automobilis sustojo skalda dengtame kieme. Kontoros-gyvenamojo namo durys prasivėrė ir šviesos kvadrate pasirodė vyriškas siluetas. Senelis jų jau laukė, tačiau merginai net nesinorėjo į jį žiūrėti. Jai norėjosi griebti motiną už rankos ir maldauti, kad kuo greičiau važiuotų iš čia. Nomė buvo pasirengusi atsisakyti visko, kad tik netektų čia likti, tačiau bijojo. Ją net pykino nuo minties apie tai, kas nutiktų, jei motina į jos maldavimus atsakytų, kad jau viskas nuspręsta, kad kelio atgal nebėra. Ar dar blogiau, tiesiog ištartų vieną vienintelį žudantį „ne“. Mergina susigūžė keleivio sėdynėje: ar ji pajėgtų tai ištverti? Ar galėtų gyventi po to? Dabar bent jau turės iliuziją, kad galbūt mama nebūtų jos palikusi, jei tik ji būtų paprašiusi. O jei paprašytų ir sužinotų atsakymą, jai neliktų nieko. Nė vieno sumauto šapelio, kurio įsikibusi galbūt galės kažkaip išplaukti iš šios klampios mėšlo krūvos.

Motina, net nepareikalavusi pagalbos, iš bagažinės traukė vaikų mantą. Ant pilko žvyro išrikiavo lagaminus, pati viena iškėlė dėžes ir kelis ryšulius. Sudėliojo viską taip gražiai, lyg kokią kompoziciją. Laidotuvių procesiją – štai ką tie krepšiai priminė Nomei. Jos gyvenimo pakasynas. Tramdydama kylančią raudą ji vis dar sėdėjo automobilyje ir trynė delnus į kelius. Odą jau skaudėjo, šiurkštus audinys beveik svilino, tačiau jai reikėjo kažko tikro. Realaus skausmo. Nes tas, kur buvo viduje... Ji nežinojo, kaip su juo susidoroti.

Panirusi savo mintyse mergina tik neaiškiai suvokė, kad motina nuėjo pakalbėti su seneliu. Jų pokalbis tikrai nebuvo ilgas. Spėjo persimesti vos keliais sakiniais, kai Emilis pagaliau išlipo ir ėmė tysti lauk vilko lavoną. O dieve, kaip idiotiškai tai turėjo atrodyti! Nomę apėmė isteriškas juokas ir pagaliau, nervingai kikendama, ji išsikrapštė lauk.

Senelis, nė nepažvelgęs į merginą (kuri taip pat, tiesą sakant, į jį nė nežvilgtelėjo), nuskubėjo prie anūko ir sugriebė vilko galvą, lyg tas būtų kokia šventa karvė.
– Tu užmušei... – griežtas vyro balsas nutilo ir kurį laiką niekas nepratarė nė žodžio, – užmušei vilką.
– Jis iššoko ant kelio tiesiog iš niekur, – iš motinos lūpų sklindantis garsas buvo neįtikėtinai menkas ir nykstantis, tolstantis kažkur už Nomės suvokiamo pasaulio ribų.

Kieme kažkas vyko. Kažkas judėjo, kalbėjo, įsižiebė, o gal buvo įžiebti keli lauko žibintai, Debesėlis su seneliu pagaliau kažkur išnešė tą negyvą padarą, motina trypčiojo aplink automobilį, varstė dureles, apžiūrėjo smūgio paliktas žymes. Grįžus sūnui sučiupo jo ranką, apkabino vaikį ir kažką jam kalbėjo. Žmonės ir garsai maišėsi tarpusavy, o Nomė stovėjo, nugara prisišliejusi prie mašinos ir negalėjo nieko padaryti. Kai mama priėjo prie jos ir suėmė merginos rankas, jai toptelėjo, kad jei būtų nulakavusi nagus juoda spalva, galbūt būtų laimėjusi dar keletą nepasitenkinimo kupinų žvilgsnių iš mamos, gal būtų buvus paskutinį kartą aprėkta, tačiau ji apie tai tiesiog anksčiau nepagalvojo. Iki pat tos akimirkos nesuvokė, kaip viskas įvyks. Jai galvoje netilpo, kad mama juos tiesiog išmes iš mašinos prie kažkokios fermos ir išvažiuos. Paliks juos vienus. Su nepažįstamu žmogumi.

Moteris trumpai apkabino dukrą. Nomė norėjo, kad tai truktų ilgiau. Daug, gerokai ilgiau, tačiau moteris atšlijo. Mergaitė viduje klykė ir rėkė, trankėsi lyg drugelis į stiklą. Viduje viskas vartėsi, skrandis lipo aukštyn ir grasinosi išsiveržti laukan, tačiau išorėje jos veidas išliko akmeninis, sustingęs kaip ir kūnas. Nomė neįstengė pajudėti, neįstengė net žodžio ištarti. Lygiai kaip tada, kai turėjo sustabdyti tėtį, tačiau tik stovėjo. Ji ir vėl sustingo. Ji ir vėl be amo stebėjo, kaip prieš akis dūžta jos pačios gyvenimas.

– Mamyte, mamyte, nevažiuok, – pagaliau suvebleno, kai galiniai žibintai paskutinįkart žybtelėjo posūkyje, prieš automobiliui išnykstant iš jos regos lauko.

Kojos norėjo lėkti paskui tolstančią mamą, tačiau teįstengė bejėgiškai tirtėti. Pagaliau virpulys atgaivino visą kūną ir ji turbūt regimai drebėjo, kai kažkieno tvirtos rankos suspaudė jos pečiu. Kažkas ją apgręžė, palydėjo vidun, užvedė laiptais į viršų, paguldė ant lovos, nuavė batus ir pridengė kažkokiu minkštu audiniu. Nomė nesipriešino. Paklusniai gulėjo ir nemirksėdama, nė nejudėdama žvelgė į niekur.

Taip praėjo kelios valandos, o ji vis dar buvo tokia. Nei gyva, nei mirusi. Apatiška ir niekaip negalinti užmigti. Jei tik miegas ateitų, gal kaip nors ištemptų naktį, tačiau viduje ūžė ugnis. Gaisras, niokojantis kiekvieną jausmą, prisiminimą ir emociją. Ji mėgino, dievaži bandė, išsivaduoti iš viską ryjančios ugnies, besispjaudančios juodais dūmų kamuoliais. Klajojo tame tirštame rūke, kuris, rodėsi, yra beribė bekraštė dykynė, ryjanti kiekvieną su juo kovoti mėginančią mintį. Nomė mėgino surasti kažką gražaus, kas nugalėtų, nustelbtų gerklę graužiančius suodžius, bent trumpam nustumtų plėnimis verkiančius debesis, ar suteiktų bent mažą užuovėją, tačiau visi jos prisiminimai, vos iškilę viršun, tuojau pat juoduodavo ir virsdavo pelenais: mama buvo didysis laužas. Tie keli gražūs dalykai, kuriuos atsiminė apie tėtį, bematant susmilko, prisiminus paskutines akimirkas, praleistas greta jo. Jo paklaikusias akis, riksmus, įsiūtį, baimę, paniką. Liepsnų ūžesį. Mėgino prisiminti draugus, tačiau labai greitai kartėlis uždusino ir tas mintis – nebuvo tarp jų nė vieno tikro. Tik prielipos ir siurbėlės. Kartais ji pati tapdavo viena iš jų. Ištroškusia meilės vampyre, besimaitinančia trumpomis artumo iliuzijomis. Brolis? Brolis vienintelis šioje tamsumoje išliko baltas. Ir nepaliestas. Kad ir kur jis skrajojo, tai buvo kažkur toli, taip toli, kad kartais ji net išsigąsdavo to nepažįstamojo.

Kai jau atrodė, kad nėra nieko malonaus jos gyvenime, atmintyje iškilo baltas snukis. Nedidelės tamsios akytės nebuvo tokios ryškios, kaip juodos dėmės ant rausvos nosies. Tie taškiukai visada pralinksmindavo mergaitę. Kaip ir rožiniai ausų kaušeliai. Kitiems jos šuo atrodė agresyvus ir piktas, daugumai žmonių bulterjerai net keldavo pagarbią baimę. Kai kas jų net paniškai bijodavo, tačiau vaikystėje, tai buvo pati geriausia Nomės draugė. Švelni ir meili. Su ja vaikas visada jausdavosi saugus. Su ja būdavo taip ramu ir gera..
– O, Marke, – nejučia atsiduso Nomė, išleidusi pirmą garsą po kelių ilgų tylos valandų.

Kai girgžtelėjo prasiveriančios kambario durys, mergina beveik patikėjo, kad tai jos mylima kalaitė sugrįžo, kad susiraitytų greta ir jos galėtų panirti į saldų ramų miegą, tačiau tai tebuvo iliuzija. Nors tarpdury pasirodęs siluetas ir buvo šviesus, tačiau tai buvo Emilis. Jo baltas kūnas priartėjo, vaikinas nedvejodamas pastūmė seserį, nusiavė batus ir pats atsigulė greta. Apkabino merginos kūną savo didelėmis šiltomis rankomis ir nurimo.

Nomės lyg atitirpo. Pajuto beprotišku greičiu tvinkčiojančią širdį, virpantį kūną, dusulį, kylantį krūtinėje. Ir staiga ji suplyšo. Sutrūkinėjusi užtvanka nebeišlaikė, ir iš akių pasipylė ašaros. Nebuvo jokios priežasties joms pasirodyti būtent tuo metu, bet viduje, lyg suveikus kokiai slaptai spyruoklei, atsipalaidavo visos užkardos, visi barjerai, laikę užgniaužtą skausmą, ir jis išsiveržė lauk, gausiai sudrėkindamas baltus Emilio marškinėlius.
– Tu neverk, Debesėli, – sukūkčiojo mergina, – tu pamatysi, mes kaip nors... Dar nežinau kaip, bet viskas bus gerai. Aš tau pažadu. Aš tau pažadu, broliuk...