aš pavydžiu

sninga aš nedrįstu į tave pažvelgti 
bet tu siluetas lango šešėlyje
drąsinantis stabilumu ir stikle iškvėptais gėlių reljefais
saugiai prieinu girgžda sniegas tu esi vienas
ant tavo peties plazda šaltos žvaigždės
ieškančios vietos nutūpti
neturiu teisės jų skaičiuoti
žinau netrukus prasidės simfonija
vaikysi savo mintis mano virpėjimą
suksies lange sukeldamas karščio bangas ir fobijas
man ir katėms kiemelyje kur pakilau
nuo savo pėdų iki tavo lango

blyksnė ir tavo žingsnių mėlyni šešėliai
trūkinėjančioje kino juostoje
suardo mano vaizduotės šablonus
sentimentaliais gestais ir pakylimais
namų stogai linguoja į taktą
krinta sniego patalai pilni balandžių
ant praeivių jie įsilieja į bendrą sūkurį šoka 
šalčio banga tu perskrendi miestus
raudoname horizonte atsisuki akys dega
mėtomės tomis žarijomis
fenikso guolis pakyla žvaigždėmis šiaurės juosta
atrodo kažkas kviečia ir dar
įsijungia sofitai spalvotam rate
mes pašėlusiai šokame kol

garso valdytojas meta batutą į orą
šiandien repeticija baigėsi tu išeini
surenki save į ramybės bokštą
aš krentu atgal į savo pėdas
susirenku rusenančią anglį sniege
iš naujo regiu lange siluetą
jis tįsta ir susilieja su kitu
ir aš pavydžiu šešėliui laikančiam tavo žingsnius
pavydžiu langui tavo kvėpavimo
ir žvaigždėms sustingusioms tau ant peties
pavydžiu tau
užvaldžiusios mane jėgos