Variantų erdvė 2/2 (dvikova)

Taip ir žinojau. Vos pamačius tuos tipus juodomis uniformomis, blykstelėjo mintis – teroristai.  Tamsiaplaukiai, niūrių veidų, nekalbūs, judesiai kampuoti. O čia, TV ekranuose, visur ta pati kalbanti galva: vidutinio amžiaus vyras, poilgiais plaukais, itin skvarbaus žvilgsnio. Matyt, jų lyderis...

Tiedu buvo tik palyda, stebinti, kad operacija vyktų sklandžiai. Todėl atsirado tarsi iš niekur ir ištraukė mane iš po to traukinio. To dar betrūko, kad kažkokios bobelės žūtis sutrukdytų kruopščiai suplanuotam aktui!

Argi ne keista, kad visas teroristų grobis – saujelė nelaimėlių, greičiausiai, net ne Vokietijos piliečių, kurių bent jau pusės niekas ir nepasiges? Tarkim, tų valkatų.

Kreivą mano šypsenėlę likimo draugai pasitiko šnairomis, tad tučtuojau susivaldžiau. Netgi pabandžiau užmegzti pokalbį, bet jie vokiškai nešneka, tik angliškai vos vos, o mano anglų šnekamoji irgi ne kažin ką. Šiaip ne taip išsiaiškinam, kad  į tokią pat nežinią pateko japonas, trys turkai, italas, amerikietis, keturi rumunai, likę arba iš NVS, arba prieglobsčio prašytojai. Tik liūdnojo veido vaikinukas nei kalba, nei klausosi. Gal kurčnebylis?

Visi neramiai muistosi, bando susišnekėt tarpusavy, viens po kito maigo mobiliuosius – aš jau išbandžiau, čia apskritai nėra jokio ryšio, todėl su kažkokiu nepaaiškinamu pasitenkinimu stebiu, kaip kiekvienas iš mano bendrakeleivių reaguoja į tokį atradimą. Pasijuntu lyg kokia Džeimso Bondo mergina, kuri visuomet keliais žingsniais priekyje ir vienintelė susigaudo, kas iš tiesų vyksta.

Visi išskyrus japoną, savotiškai isterikuoja: kas plūstasi, kas ginčijasi tarpusavyje, valkatos braižosi apie duris,  kažkokia senutė verkia, italas sėdi ant lagamino abiem rankom susiėmęs už galvos ir lėtai linguoja į šonus.

Japonas vėlgi laikosi nuošalyje – matyt irgi šį tą nutuokia, tik  nenori dalintis. Sėdi sau prasmegęs pačiame tolimiausiame baltajame fotelyje, aš įsitaisau netoliese. Stebiu jį iš šono – jis ne tik stabilios psichikos, bet ir simpatiškas.

– Ar jūs suprasti, ką čia daryti? – bandau užmegzti kontaktą, nutarusi, kad mudviem neprošal būtų laikytis drauge.

– Manau, mums bus netrukus paaiškinta, – ramiai sau žiovaudamas atsako jis su savotišku minkštu akcentu.

Jaučiu, kad ir mane apima kažkokia keista ramybė, gal nuovargis, o gal jie mums atsuko dujas, nes matau, kaip visi pamažu rimsta, markstosi  ir suprantu, kad vyksta kažkas neįprasto, bet neturiu jėgų dėl to nerimauti.

Pabundu švintant, kažin, kiek aš čia miegojau? Rodos, visi keleiviai savo vietose – išsiskleidę fotelius ir užsikloję pledais, tik aš vienintelė nusmigau sėdėdama.

Čia pat mums pasiūlo pusryčius, tačiau niekas nevalgo, apspitę padavėją klausinėja, šūkauja, stumdosi. Čiumpu kruasaną, įsipilu juodos kavos ir ieškau savo japono. Bet jo niekur nėra. Pasijuntu be galo vieniša.

Mus iš tiesų pradeda kviesti vardais, nors dokumentų juk niekas neprašė. O gal neprašė tik manęs?

Diana Balandė – tai aš. Prieinu, mane lyg šešėlis seka uniformuotas vyrukas, bet aš net neketinu bėgti. Viską galima išsiaiškinti žmogiškai, nes intuityviai jaučiu, kad piktumu čia nieko nepeši.

Pro gretimas duris išeina japonas – nušvitęs, lyg ką tik laimėjęs milijoną. Jis pagauna mano žvilgsnį ir mirkteli. Mane tai kažkiek nuramina, bet ne per labiausiai.

Už langelio maloniai šypsosi pasitempusi  jauna moteris, savo uniforma ir visa povyza panaši į paslaugią stiuardesę, bet man ne iki malonybių. Žiūriu į kortelę ant merginos uniformos – Renate Kaufman. Žinau, kad tokias atvejais žmogų geriau vadint vardu – iškart užsimezga asmeninis ryšys.

Ji, matomai, irgi šitą žino. Iškart kreipiasi į mane vardu, pasveikina, pagaliau sulaukus konsultacijos, šneka kažką apie laiminguosius ir išrinktuosius, bet man sunku susikaupt. Galvoju apie japoną, apie jo netikėtą transformaciją, mąstau, kad jei jis man mirktelėjo padrąsindamas, tai gal nėra viskas taip blogai? Gal čia ne teroristai, šiaip kokie sektantai? Išrinktieji, tai jau tikrai. Nesu lengvatikė, manęs net užhipnotizuot neįmanoma. Bandau įsigilint į jos kalbą – tai nėra lengva, kai jauti įtampą ir vienu metu galvoje sukasi šimtai minčių.

Renate atsuka man planšetę ir jau aiškina apie kažkokias gyvenimo kreives ir trajektorijas, tačiau aš tais marazmais netikiu. Perskaičiau dešimtis knygų apie tai, kaip pakeisti gyvenimą ir netgi smegenis, kaip vaizduotės pagalba susikurti sveikatą, laimę ir turtus, galiu pasakyt viena – tai neveikia.

Greitakalbe aiškinu jai,  kad visiškai neturiu laiko – vykstu į Miuncheną, atvykau iš Lietuvos  ir man reikia kuo skubiau patekti pas savo gydytoją,  blogiausiu atveju, bent jau pranešti apie galimą vėlavimą.

–Jūs niekur nevėluojate, – šypsosi ji man lyg užsispyrusiam vaikui. – Dabar jūs sustabdytame laike, naujojo gyvenimo stotyje, o tiksliau – niekur.

–Kaip tai niekur? – akimis ieškau paslėptos kameros, nors ir suvokiu, kad čia jau menki juokai. Mergaitė, rodos, ir pati tiki tuo, ką kalba.

–Mes duosime jums naują gyvenimą, kaip ir prašėte, – ji vėl atsuka planšetę su kažkokiais zigzagais, lyg aparatas fiksuotų šimtų žmonių kardiogramas vienu metu.

–Jūs man duosite ką? – matyt, prastai nugirdau. Visgi, svetima kalba.

–Naują variantų erdvės trajektoriją. Jums kompiuteris paskaičiavo 1852, tačiau galite peržiūrėti ir gretutines, o taip pat sudarinėti savo. Tie punktyriniai taškeliai – aplinkeliai. Bet čia pažengusiems, jeigu vėliau nutarsite kažką keisti. Žmonės retai iš pirmo karto pasirenka teisingai.

Suvokiu, kad mano popieriai prasti. Jokia save gerbianti sekta negrobs žmonių vidury dienos, kad papasakotų apie savo neva tai atradimus. Pradedu galvoti, kad jie niekuo nesiskiria nuo prasčiausių teroristų, bet greičiausiai, to netgi nesuvokia.

Ji trečią kartą ragina mane paliest rekomenduotinus variantus, ir pagaliau atsargiai spusteliu vieną – juk nieko neprarasiu.
Staiga prieš akis pradeda bėgt mano vaikystė (ten esu aš, bet vaikystė – ne mano!), paauglystė, mokslai, studijos, vestuvės, advokatas vyras, trys vaikai – visi berniukai,

Paliečiu kitą – gyvenu JAV, Kalifornijoje, rytais lakstau po parką su vyru, dviem vaikais – irgi berniukais, ir kažkokiu mišrūnu. Mielas vaizdelis. Bet kaip jie visa tai padirbo? O gal su pusryčiais įkišo man kažkokių narkotikų ir aš matau haliucinacijas?

–Nejau visi variantai išimtinai tik geri? Be ligų, skausmo, praradimų...? – pati nusistebiu savo klausimu, nejau aš jau imu tikėt tais tauškalais?

–Na, programa siūlo tik optimalius, – atsako ji šypsodama, kaip visuomet.

–Klausykit, Renate. Viskas čia labai jau įdomu, tie jūsų eksperimentai, video irgi labai jau... realistiški. Bet, supraskite, šiuo metu tai manęs tai nedomina, aš tiesiog vykstu į Miuncheną, man reikia gydytis. Gal aš galėčiau atvykti pas jus kažkokiu kitu, mums abiems patogiu laiku? Štai mano kontaktai – tiesiu jai vizitinę, bet ji tik mosteli ranka:

–Jums nebereiks gydytis. Gausite naują tapatybę, naują gyvenimą, senas jau nebeegzistuoja.

–Kaip tai nebeegzistuoja? – nusijuokiu taip nenatūraliai, kad net pati neatpažįstu savo balso

–Paaiškinsiu dar kartą. Čia variantų erdvė, matote. – rodo ji man didžiulį ekraną, O štai čia – nuošalė. Vieta  už variantų erdvės. Tokia vieta realybėje ne–eg–zis–tuo–ja. Čia laikina stotelė, kur jūs keičiate trajektoriją ir judate toliau, suprantate?

–Nesuprantu, – pasakau visiškai nuoširdžiai.

Pamažu pradeda kirbėti mintis, kad jie mane patupdė į psichuškę. Ta besisukanti galva, panikos priepuoliai... Kito paaiškinimo neturiu.

–Jūs turite išsirinkti variantą. Bet kurį. Neskubėkite, jūs turite laiko...

Vėl žiūriu į tą prakeiktą ekraną, kol pajuntu, kad mane ima pykinti – atsistoju ir laikydama ranką prie burnos, maunu lauk – niekas manęs nelaiko. Tačiau už durų pasitinka jau kita mergina, palydi iki tualeto.
Sakau, kad pavargau ir man reikia paskambint.

Ji nuveda mane į tą pačią salę ir aš net neišsitraukusi telefono, kuris vis tiek neveikia, nusmingu tame pačiame krėsle.

*****

Pramerkiu akis ir matau savo palydovę šalia, paslaugiai laukiančią, kol pabusiu. Neįsivaizduoju, kiek miegojau, mano laikrodis sustojo, telefonas išsikrovė.

–Ar jums jau geriau?

–Ne, tai yra, taip, – nebenoriu čia sėdėt, šios baltos sienos veikia slopinančiai, tiksliau, migdančiai, o aš tetrokštu kuo greičiau išsiaiškint, kaip iš čia ištrūkt.

Šį kartą jau kur kas drąsiau prieinu prie langelio ir sakau:

–Tai štai, panele Renate. Ar galime susitarti taip: jūs tiesiog išleidžiate mane iš šios stoties, o toliau aš kaip nors jau pati...

–Miela Diana... – ji vėl bando pradėt viską iš pradžių, bet aš nepasiduodu:
–Neturiu Jums jokių priekaištų ir nereikšiu jokių pretenzijų, man tiesiog jau reikia bėgti. Realybėje manęs laukiau geriausi Jūsų neurochirurgai. Ir man reikia susigrąžinti sūnų.

–Miela Diana, jūs nebeturite sūnaus, bet mes galime jums pasiūlyti...

–Ką jūs man galite pasiūlyti – kitą vaiką? – suprantu, kad ji taiko sugedusios plokštelės principą, mus irgi mokė šio šūdo, dirbant su itin problematiškais klientais ir man norisi spiegt iš nevilties, bet susivaldau.

– Štai variantų katalogas, prašome rinktis – ji vėl šypsosi taip, lyg aš būčiau trenkta.

–Bet aš nenoriu rinktis, kodėl jūs galvojate...

–Nes Jūs seniai reikalavote naujos realybės. Atsiprašome, kad teko laukti, bet norinčių daug, o laboratorija visoje Europoje tik viena, suprantate?

– Nieko aš neprašiau! Tai buvo anksčiau, kai dar... Man puikiai tinka dabartinis gyvenimas be jokių suknistų trajektorijų ir nuošalių, – jau beveik rėkiu, o ji man atsako kaip visad maloniai: 

–O kas dar vakar puolė po traukiniu? – vėl ta pati šypsena, kuri tuoj išvarys mane iš proto, žinoma, tuo atveju, jeigu aš DAR neišprotėjau.

–Tai nesusipratimas, aš tik...

Užsidengiu veidą delnais ir jaučiu, kad tuoj imsiu klykti. Bet susivaldau ir atsimerkiu.

–Gerai, – sakau. – Ką aš turiu padaryti, pažadėti ar kiek sumokėti, kad galėčiau tiesiog išeiti?

–Tai nėra paprasta traukinių stotis, – džiugiai aiškina ji, lyg mane tai bent kiek domintų. –  Čia eksperimentinė laboratorija, sukurta  Vadimo  Zelando “Variantų erdvės“ pagrindais. Eksperimentuojame daugiausiai su išeiviais iš Rytų Europos ir pabėgėliais iš Sirijos, tačiau jau turime ir kelis vokiečius – savanorius.

–Aš, aš nesuprantu…, – pavardė kažkur girdėta, bet, deja, ji man ničnieko nesako.

–Tai neribotos galimybės – tu galite patekt, kur tik pageidauji,  bet negali grįžti, iš kur taip veržeisi ištrūkt. Tiek kartų prašei visatos mirties, kad buvai ištrinta iš tos trajektorijos. Ji tau nebeegzistuoja, o tu nebeegzistuoji jai.

Ji sekundėlei nutyla ir padrąsinamai nusišypso:

–Tai, ką renkiesi?

–Ar galima pagreitinti šį …žaidimą?

–Transliaciją?

–Taip. Transliaciją.

–Žinoma. Norint greičiau susipažinti su visa pateikta medžiaga, pradžioje patartina sugrupuoti variantus. Tarkime, galima pagal metus, – aiškina ji man taisykles.

Bet aš jau turiu planą B. Jei man nepavyks susitart gražiuoju, aš nusipiešiu tą trajektoriją –  tokią pat, iš kurios per apmaudžią klaidą buvau išmušta. Kad ir kiek tai man kainuos.

Tikriausiai, tūnojau ten visą dieną, nes žmonės prie kitų langelių keitėsi, tačiau neradau nieko, panašaus  saviškį ištrintąjį.

Nejaugi čia aš tik viena tokia? Nejaugi visi kiti pasišokinėdami griebia jiems pakištus variantus? Paslapčia imu stebėti savo kaimynus iš kairės ir dešinės. Per stiklą negirdžiu, ką jie kalba, tik matau iš pradžių nustebusius veidus, tada jie susidomėję vedžioja pirštais po planšetę. Kiek pažaidę, ima džiaugtis lyg vaikai – vienas juoktis, kitas linkčiot,  trečias plot arba netgi bučiuot ranką savo konsultantei,  ir galiausiai skriete išskrieja lauk. Juokingiausiai strykčiojo nusenęs  driskius, tik nesupratau, kodėl, nes pro tas duris jis išėjo toks pats paliegęs ir apšašęs. Gal burtai suveikia tik išėjus iš pastato ar, tarkime, po 24 valandų?

Jau seniai nebematau nei vieno pažįstamo veido, matyt, iš mūsų vagono likau vienintelė savo senojoje versijoje.

–Tu turi laiko visą apgalvoti,  – kaskart paslaugiai primena man Renate.

* * * *

Nebežinau, kiek dienų aš čia. Vos atėjusi į baltąją salę, paprastai krentu į savo fotelį lyg akmuo,  o pabudusi vėl matau tą pačią asistentę, kuri palydi mane pas konsultantę – vis tą pačią Renate. Ar jai nebūna išeiginių?

Išbandžiau viską. Aiškinau,  kad tai nesusipratimas, klaida, maldavau, grasinau, ieškojau savo dingusio gyvenimo trajektorijos, jau net pramokau pati jas programuotis – nieko. Maniškio nėra. Pradingo. Error.

Vėl sugrįžtu į salę, nulūžtu, vėl keliuosi, einu į konsultaciją, sėduosi prie langelio. Kartais jie man atneša švarių rūbų, bet man nieko nereikia, aš turiu savo. Iš savo ankstesnio gyvenimo. Turiu ir šalio draiskalą su kutu, ir nuotrauką iš atostogų Maldyvuose – mudvi su seserimi, gražiai įrudusios ir laimingos tame rojaus paplūdimyje. Vaizdą kiek gadina į pirmą planą patekęs svetimas vaikas. Mano vyras visad taip – tamposi tą fotoaparatą, nors ir nemoka žmoniškai paveiksluot, tačiau niekam kitam jo net priliest neleidžia, todėl nei vienoje atostogų nuotraukoje jo nėra. Nėra ir šioje, o norėčiau, kad būtų. Pasiilgau jo gerų akių, šiltos šypsenos ir neįkyraus rūpesčio. Vargšas tikriausiai eina iš proto, nesulaukdamas jokios žinutės iš manęs, jau net ir nebežinau, kelintą parą.

Viską atiduočiau, kad galėčiau dingt iš šio pragaro, šios keistos stoties, iš šio eksperimento.

Užsimerkiu, bet miegas kažkodėl neima. Todėl vidiniu žvilgsniu, kaip kažkada mokė jogos mokytojas, mėginu pasižiūrėt į savo vidų. O tai nėra malonu. Įpratau skųstis, kaltint, priekaištaut. Tikėti ir viltis nėra taip saugu. Kur kas saugiau yra niekad nieko nebesitikėti.

Bet, jei būt visiškai sąžiningai, juk buvo gerų ženklų. Migrenos priepuoliai kankina vis rečiau. Kad gal net ir tas skausmas kažoks…silpnesnis? Juk ir anksčiau įtariau, kad pamažu sveikstu,  bet kažkodėl ignoravau. Gal nėra viskas taip nepataisoma? Tiesiog reikia kantrybės, tikėjimo. Reikia…

Dieve, kaip aš noriu namo!

*****
Pajuntu, kaip staiga pradeda šalti kakta – pramerkiu akis ir regiu baltus debesis. Ar mano laboratorija  pakilo į dangų? Ne, mes, rodos,  leidžiamės ir aš matau lėktuvo sparną!

Va čia tai sapnelis, kur ta mano užrašų knygelė? Įlendu į kuprinę ir užčiuopiu kažkokį skudurą. Ištaukiu – tai ryškiaspalvio šalio draiskalas su raudonuoju kutu.  Kas per...?

Kresteliu galvą ir apsidairau – šalia manęs sėdi berniukas su mama – tie patys, iš sapno. Berniukas verkia, mama šaukia pagalbą. Matau, kaip vaiko palaidinukė apsipila prakaitu, o šlapias plotas didėja ir plečiasi.
Man ir vėl pradeda suktis galva, tikiuosi, netrukus apalpsiu ir viskas šis košmaras baigsis.

Nepavyksta: mane supurto stiuardesė, kažką pakelia nuo žemės ir bruka man į rankas, atseit,  iškrito iš kuprinės kišenės. Pirmame plane – mano sesuo ir tas pats berniukas iš sapno, dabar jau ir lėktuvo, aš stoviu už jo. Šypsodamasi tiesiu rankas jo link ir žiūriu, lyg jis būtų ne šiaip svetimas vaikas, o...  Staiga berniuko veido bruožai nuotraukoje ima blukti, lietis, ir ryškėja nauji – tokie lyg skausmo pažįstami, išsiilgti. Dviem pirštais švelniai braukiu per jo rusvaplaukę galvelę toje nuotraukoje.

Prieš akis, lyg tame variantų kataloge, ima kilti padriki vaizdai: pirmasis jo gimtadienis, netvirtas žingsnis, balandžių gaudynės parke, pirmas šuolis nuo trampino į vandenį ir galiausiai metalo nuolaužų prispaustas kūnelis. Matau ir save, pro ašarų miglą bejėgiškai stebinčią, kaip sūnaus garbanos nusidažo juodai, o akys.... jo akys taip ir lieka atmerktos.

Ranka su nuotrauka pradeda virpėti. Smilkiniuose  ūžteli ir kaktą surakinęs lankas pamažu atsileidžia. Lyg staiga būtų pratrūkusi užtvanka ir vanduo kartu su atsiminimais pliūpteli per kraštus. Tarsi iš vidinių gelmių švogždamas liejasi krioklys, kartu su skausmu atnešdamas suvokimą ir priėmimą to, kas jau buvo, yra, ir dar bus.

*****
Klupdama einu stoties link ir išilgai oro uosto ašaromis laistau savo tikrojo gyvenimo trajektoriją. Punktyrinę, nes aš ją dar tik jaukinuosi. Galbūt kažkuriame taške nutarsiu pakeist savo ateitį. Ir kas žino, gal tai nutiks jau šiandien, šią akimirką, jau dabar...?

Lipdama į traukinį, abiem rankomis spaudžiu dokumentų aplanką. Tačiau suimu jį aukštielninką ir voučeris su tapatybės kortele vėl nukrenta ant bėgių. Sekundei sustingstu, tačiau, kiek padvejojusi, žengiu į traukinį.

Atsisėdu prie lango, išsitraukiu telefoną ir kol dar yra ryšys, surenku žinutę:

“ Atleisk, jei tik sugebėsi. Bet nebelauk”.