Rivas (1) (dvikova)

Moteris sugniaužė pirštus ir pakėlusi prie veido, pro ryškiai padažytas lūpas išpūtė šiltą garą. Nors dienos dar buvo šiltos, naktys jau nebeleido galvoti, kad tebesitęsia vasara. Išgirdo, kaip kažkur krantine nuriedėjo arklių traukiama karieta. Lota vėl sustojo po vienišu gatvelės žibintu. Už aprūkusio stiklo pleveno dujų maitinama švieselė, gelsvai apšviesdama nykų skersgatvį. Per pilkus grindinio akmenis šiureno vėjo švelniai stumdomi lapai. Ruduo. Tuoj ir žiema. Šaltis ir vėl sprausis vidun per senų langų rėmus ankštame jų bute virš inkarų dirbtuvės, kaminų dūmais vėl prasmirs visas miesto oras, kojos ir vėl šals vežimų ir vežimaičių suplaktame drėgname sniege. Reikės dar daugiau pinigų. Malkoms, naujam dukters paltukui... Jau praeitą žiemą mergaitė vaikščiojo nuogais riešais, nes rankovės tiesiog pasidarė per trumpos augančiam kūneliui.

Lota dar kartą apsidairė. Pakilęs nuo šalia tekančios upės rūkas vis tirščiau gaubė gatves ir šaligatvius. Didelis, nuo dulkių ir dūmų papilkėjęs miestas šią naktį atrodė kraupiai tuščias: fabrikas netoliese kažkodėl nedirbo, uoste jau kelias valandas neūkė laivai, upe nepuškavo garlaiviai ir gatvėmis neklajojo nei girti jūreiviai, nei pavargę darbininkai. Ji vėl patrynė nuogus pečius ir pažvelgė į tamsią skrybėlių parduotuvės vitriną. Čia, toje gelsvoje šviesoje, apsupta rūko, sau pasirodė panaši į pilką vaiduoklį, nerandantį ramybės užkeiktame mieste. Tamsus lūpdažis netiko prie išbalusio veido, o nuskurusi juoda suknelė didele iškirpte ir iki pat klubo einančiu skeltuku nedarė jos patrauklia. Tačiau kas būtų padaręs? Lota niekada nebuvo graži. Žengė kelis žingsnius arčiau veidrodį atstojančio stiklo. Su šitais aukštakulniais bent jau sugebėdavo beveik nebešlubuoti. Nuo vaikystės kairė koja buvo truputėlį trumpesnė, užtat tekdavo imtis įvairių gudrybių taisant batus. Moteris pasipureno garbanas, papūtė lūpas. Netapo gražuole. Ką gi, kitaip nebus, turės tikti. Tamsoje, rūke, girtiems vyrams tikdavo net ji. Ta, kuri dėl savo lėtumo ir silpnumo netikdavo net kaip tekstilės fabriko darbininkė.

Tačiau šią naktį ji nesutiko nei vieno girtuoklio. Bokšto laikrodis tolumoje išmušė tris. Skaudėjo nugarą, skaudėjo kojas. Lotai paskirta vieta buvo čia, bet kantrybė laikytis taisyklių jau baigė išsekti. Jau suprato, kad čia, be jokių vaisių, prastypsos iki pat ryto. Reikėjo paėjėti uosto link. Gal nesusidurs su kokia labiau nusipelniusia kolege? O jeigu, tai pasakys, kad... eina namo? Jos vis tiek nesidomėjo kur Lota gyvena. Palikusi šviesos salelę rūke, ji žengė skersgatviu žemyn, upės link.
Oras kvepėjo šlapia žole, dumblu ir degėsiais. Rūkas tirštėjo. Net ir drabužiai, rodės, jau persigėrė šia drėgme. Lota atidžiai klausėsi, bet dabar be savo neritmiškų žingsnių girdėjo tik tylų vandens teliuškavimą į betonines konstrukcijas, ir tolimą, kažkur toli pravažiuojančio traukinio švilpimą. Krantinėje degė žibintai, iš balto rūko išplėšdami dar menkesnius šviesos plotelius, bet visa atrodė taip pat tuščia, kaip ir jos skersgatvis.  Tai buvo taip neįprasta, kad nerimas ėmė vytis aplink kojas. Kodėl čia nieko nėra?

Dabar moteris jau negalėjo negalvoti apie tuos likimo draugių dingimus. Per paskutinį mėnesį po naktinės pamainos namo negrįžo keturios merginos. Trys dingo be pėdsakų, ketvirtos vietoje rasta tik didžiulė kraujo bala. Policija ten pasisukinėjo pusdienį ir viskas vėl nurimo. Niekam nerūpėjo vargšės prostitutės.

Lota papurtė galvą, tarsi stengdamasi nuvyti tas mintis kaip įkyrias muses ir ryžtingai žengė uosto link. Reikėjo pinigų. Nebuvo galima praleisti šios nakties veltui.

Ėjo nesustodama, nelūkuriuodama. Ten toliau juk jūreivių pamėgtas baras. Prie jo turėtų pasisekti.

Priekyje išgirdo žingsnius. Krūptelėjusi sustojo rūko debesyje ir įsižiūrėjo į priekį. Girdėjo žingsnius artėjant. Tarsi svyruodamas, tarsi šlubčiodamas kažkas ėjo artyn. Gerklė išsausėjo. Kas tai? Figūra išlindo į žibinto apšviestą plotą. Moteris, elgeta. Širdis vėl ėmė ramiau plakti ir prasilenkusi su ja Lota nuėjo toliau. Už posūkio išvydo baro šviesas. Štai, jau netoli. Iš ten atsklido net tokie būdingi vyrų keiksmai. Jie ramino, jie reiškė, kad bare vyko įprastas gyvenimas. Lota pagreitino žingsnį.

Staiga už kažko užkliuvusi koja kryptelėjo. Skausmas nudiegė kulkšnį ir ji tik vos vos susilaikė neparkritusi.
– Šūdas! – sumurmėjo.

Dabar ir pati stovėjo gatvės šviestuvo apšviestoje zonoje. Stovėjo daugiausia ant vienos kojos, nes kairė čiurna pulsavo iš skausmo. Kilstelėjo koją. Bato kulniukas, nulūžęs, įsispraudęs tarp dviejų grindinio akmenų taip ir liko ant žemės.
– Šūdas, šūdas!

Kaip toliau ji eis? Basa? Šlubuodama? Iš pykčio norėjosi verkti. Lota palinko norėdama pakelti tai, kas liko, tačiau tuomet dar kai kažką išgirdo. Tai truko tik porą sekundžių. Skambėjo tarsi tylus garvežio pūškavimas. Tik kažkoks... kitoks. Moteris išsitiesė. Pūškavimas baigėsi. Rūke suskambėjo žingsniai. Sunkūs, ryžtingi, greiti. Širdis suplakė greičiau. Žingsniai artėjo iš ten, iš kur pati atėjo, iš ten, kur dar ką tik nebuvo nieko, tik ta nutolusi senė. Bloga nuojauta išplito po visą pilvą, taip, kad net supykino. Dalis jos proto tarsi norėjo tuoj pat pulti bėgti, tačiau kūną sustingdė baimė. Žingsniai greitai artėjo ir sulėtėjo visai visai šalia jos, nepermatomame rūke. Pasigirdo metalo žvangėjimas. Pamiršusi skausmą Lota ėmė trauktis atbula, kol nugara įsirėmė į šaltą šviestuvo stulpą.

Tuomet į šviesą ir įžengė tai. Aukšta tarsi žmogaus figūra, nuo galvos iki kojų apgaubta tamsaus apsiausto su plačiu gobtuvu. Lota pravėrė lūpas, bet taip ir nespėjo nieko ištarti. Atėjūno ranka pakilo, ir gniaužtuose kažkas blykstelėjo. Lota suriko iš siaubo ir skausmo.

+++

Troškios tamsos etapai buvo trumpam suplėšomi keistų, panašių į sapną vaizdinių. Lota mmatė lyg metalinę kaukę, varinius besirangančius vamzdžius, artyn palinkusius senus barzdotus veidus, girdėjo juos kalbant, tik nesuvokė tariamų žodžių, tuomet – dūmai, rūkas ir vėl tamsa. Ritmiškas ūžimas, skausmas pilve, ramybė, rankos kažkuo dengiančios jos veidą, miegas, tamsa.
Galop suvokimas ėmė grįžti. Ne iš karto, ne iki galo, tačiau ji iš tiesų pasijuto nubundanti.

Dar prieš atmerkiant akis pajuto keistą kvapą ir drėgmę. Dvelkė jodu, taip pat taukais ar riebiu tepalu. Kažkas drėgno ir lengvo gulėjo ant veido. Įkvepiant nosį erzino ploni siūleliai. Lota pabandė pakelti ranką ir juos nusibraukti. Tik tada suprato, kad žemiau kaklo nejaučia nieko. Baimė plūstelėjo į krūtinę ir giliai, staigiai įkvėpusi ji atsimerkė. Blakstienos įsirėmė į kažką minkšto, kažką įpainiojančio lyg voratinklis, ir akis pasiekė tik tankiu tinklu pridengta šviesa. Lota pravėrė lūpas riksmui.

Nesuspėjo. Tinklas nuo akių pasitraukė ir priešais save ji išvydo nepažįstamą veidą. Nustebimas užgniaužė kvapą. Virš jos degė ryški šviesa, dabar akinanti, verčianti prisimerkti, kažkas jos kairėje ūžė panašiai, kaip iš toli girdėdavo ūžiant mašinas fabrike, buvo šilta, nors veido oda tarsi ir šalo, ir degė vienu metu.

– Labas rytas, – ištarė nepažįstamasis.

Ji dar kelis kartus sumirksėjo stengdamasi kuo greičiau priprasti prie ryškios šviesos ir suprasti kur atsidūrė. Pajudino nutirpusį kaklą. Kairėje, šalia savęs, išvydo didelį, gal žmogaus ūgio, o gal ir dar didesnį aparatą. Niekada nebuvo tokio mačiusi. Korpusas varinis, aplinkui išsirangę stikliniai ir metaliniai vamzdeliai, šalia jų įvairiu greičiu sukosi krumpliaračiai, klaksėjo judantys cilindrai, blykčiojo dvi gelsvos švieselės, iš viršaus kilo siauras baltas dūmelis, o nuo aparato besitęsianti šlangelė ėjo kažkur jos kūno link. Pasisuko į kitą pusę – ten tęsėsi kambarys tamsiais tapetais išklijuotomis sienomis, nukabintas aliejinėmis lempomis, be jokių langų. Į regos zoną vėl palinko nepažįstamo vyro galva ir jos žvilgsnis susitiko su melsvomis akimis. Jis atidžiai žvelgė į ją ir tarp ilgų baltų pirštų maigė rusvu skysčiu išteptą tvarstį.

– Kaip jautiesi? Ar gali kalbėti?
Jo balsas buvo tylus, šnabždantis, vargiai girdimas per aparato skleidžiamus garsus, bet turintis savyje kažką raminančio.
– Kur aš? – liežuvis judėjo taip sunkiai, kad pati Lota sunkiai suvokė ką pasakė. Vis tik vyras ją suprato.
– Mano ligoninėje. Aš daktaras Rivas. Kuo tu vardu?

Lota dar kartą, jau atidžiau, jį nužvelgė. Visi daktarai, kuriuos pažinojo buvo žili barzdočiai, o šis neatrodė vyresnis nei trisdešimties, šviesiuose ant aukštos kaktos krintančiuose plaukuose nesimatė nei vienos žilos sruogos. Dabar nelaikė jis rankose ir nei vieno instrumento, tik ant jo kaklo kabėjo tarsi kažkokie masyvūs metalu kaustyti akiniai. Tarp pirštų daktaras vis dar maigė tvarsčio skiautelę nuimtą nuo moters akių.

– Lota.
– Lota. – pakartojo ir šyptelėjo jis. Šypsena atidengė baltus lygius dantis. – Ar pameni, kas tau nutiko, Lota?
– Mane užpuolė, – pabandė atsakyti ir šį kartą žodžiai suskambo aiškiau.
– Gatvėje?
– Taip.
– Kas?
– Nežinau. Jis buvo su... su skraiste.

Žmogus atsiduso padėjo sumaigytą tvarstį ant metalinio staliuko šalimais, šalia gražaus krištolinio grafino.

– Radau tave krantinėje be sąmonės. Netekai daug kraujo, tave rimtai sužalojo.

Lota vėl pabandė kilstelėti galvą ir pažvelgti į savo nejuntamą kūną, bet ir vėl nepavyko. Atrodė, kad neturi jėgų net tam nedideliam judesiui atlikti. Daktaro ranka nusileido ties ta vieta kur turėjo būti jos petys. Lota nieko nepajuto.

– Neišsigąsk. Tai tik anestetikai. Šitas aparatas, – jo galva mostelėjo į burzgiantį įrengimą, – teikia tavo kūnui nutirpimą. Tai dėl to, kad nejustum skausmo. Tu galėsi judėti, bet dar ne dabar. Man dar reikia dar daug ką su tavimi nuveikti.

Ilgais pirštais jis ištraukė grafino kamštelį. Prisipylęs pilną stiklinę skaidraus skysčio kilstelėjo prie lūpų ir gurkštelėjo. Lota pajuto kokia sausa jos pačios gerklė.

– Tu taip pat turbūt ištroškusi?

Ji linktelėjo, jis įpylė iš grafino į antrąją skilinę ir kilstelėjo prie Lotos lūpų. Moteris negrabiai bandė gerti, bet pusė vandens tekėjo ant skruostų. Laisva vyro ranka palindo po jos pakaušiu ir kilstelėjo galvą. Dabar godžiai gerdama ji pabandė žvilgtelėti ir į savo kūną. Virš jo pastatytas buvo tarsi kažkoks rėmas nuo kaklo iki pėdų uždengtas balta paklode. Nerimas dar stipriau suspaudė smilkinius. Žaizdos, ligoninė, daktarai... Ar ji pasveiks? Ir kaip išsimokės? Iš ko?

– Aš neturiu pinigų, – sušnibždėjo, kai švelni ranka vėl paguldė ją ant pagalvės.

Jis padėjo stiklinę ant staliuko ir pasitaisė persisukusią marškinių rankovę. Ties riešu sublizgėjo sidabrinė sąsaga.

– Žinau, – ištarė tokiu pačiu maloniu balsu. – Ir nereikia. Mano ligoninė nesiekia užsidirbti iš žmogaus kančių. Mes rūpinamės tais, kuriais niekas kitas nepasirūpins.

Lota suspaudė lūpas. Jautėsi kaip niekada sutrikusi.
– Ačiū, – galop sumurmėjo.

Ausyse vis dar aidėjo „žinau“. Tai ir ramino, ir skaudino. Buvo gėda gulėti bejėgei prieš nepažįstamą žmogų ir leistis aptarnaujamai. Jo blyškios lūpos ir melsvos akys vėl nusišypsojo. Lota žiūrėjo į jį ir tylėjo. Pirmą kartą matė šitą žmogų, bet jau dabar taip norėjosi juo pasitikėti. Gal kalta buvo ta šypsena, suspindinti net šviesiose melsvose akyse. Iš pat pradžių jis pasirodė geras.

– Kas man bus?
Daktaras atsistojo ir iš šalia esančios medinės, buteliukais ir stiklainiais nukrautos spintos pasiėmė kažkokio rudo skysčio kupiną indą. Tuomet suvilgė dar vieną tvarstį ir švelniai uždėjo jai ant veido. Šį kartą akių neuždengė. Vyrui judant, nuo jo šilkinių marškinių ir madingai pasiūto brangaus švarko pasklido švelnus kvepalų aromatas.

– Tau viskas bus gerai. Aš tave atkursiu.
Paskutinis žodis išgąsdino.
– Atkursite?
Jis pažvelgė į ją užjaučiančiu žvilgsniu.

– Tave sunkiai sužalojo. Tavo veidas, dešinė ranka, pilvas baisiai supjaustyti, tačiau pavojus gyvybei jau praėjo. Nebijok, patekai į geras rankas.
Lota norėjo juo tikėti, tačiau pajuto, kaip akyse kaupiasi ašaros. Daktaras papurtė galvą.

– Neverk, – paėmęs dar vieną tvarsčio gabalėlį švelniai nušluostė ištryškusias ašaras. – Netinka pergyventi. Kitaip vėl turėsiu tave užmigdyti.
Moteris pabandė susitvardyti.
– Kiek laiko aš čia?
– Trečia diena.

Siaubas plūstelėjo į krūtinę. Trečia diena?! Klara! Mergaitė viena namuose jau trečia diena, išsigandusi, nesuvokianti kur ir kodėl dingo jos mama. Lyg supratęs jos mintis daktaras paklausė:

– Ar norėtum, kad kam nors praneštume apie tave?
– Mano dukra. Klara. Jai tik šešeri. Aš...
Daktaras susiraukė.
– Ar turite dar kokių giminaičių?
– Ne.
– Suprantu. Sugalvosiu kaip ja pasirūpinti.

Tuo metu prasivėrė durys kitame kambario gale ir jie abu pasisuko link garso. Vidun įžengė jauna moteris medicinos seselės uniforma.

– Daktare, jūsų reikia koridoriaus gale.
– Vėliau sugrįšiu, – ištarė Lotai pasitraukdamas. Prasilenkdamas su moterimi dar kažką jai pasakė, tada durys užsivėrė ir jos liko dviese. Lota bandė nusiraminti. Gal kaimynystėje gyvenanti moteris priėmė mergaitę? Gal kai Lota negrįžo iš po naktinės pamainos, Benas užsuko patikrinti?

Seselė priėjo artyn. Buvo gal keleriais metais jaunesnė už Lotą. Ir gerokai gražesnė. Aukšta, didelėmis rudomis akimis, siaura tiesia nosyte, putliomis lūpomis. Iš kaukšinčių batelių ir laikysenos atrodė, kad vaikšto su aukštakulniais.

– Sveika, Lota. Aš Eva – medicinos sesuo.

Lota pažvelgė į moterį, vis dar stengdamasi numaldyti savo baimę dėl dukters. Atėjusioji šypsojosi, bet jos šypsena, ne taip kaip daktaro, visai neatrodė šilta. Net ir linkstant jos lūpoms, tos tamsios akys tebeatrodė rimtos. Dabar Lotai ji pasirodė kažkur matyta.

– Iš kur žinote mano vardą?
– Daktaras Rivas pasakė, žinoma. Aš turėsiu pakeisti tavo tvarsčius.

Apėjusi burzgiantį aparatą seselė pasiėmė kažkokį metalinį padėklą, ir patraukusi krištolinį grafiną šalin pasidėjo jį šalia. Tiesdama ranką prie Lotos skruosto ištarė:

– Nebijok, visai nesk...

Jos balsas staiga nutilo, o ranka, apmauta balta pirštine, sustingo priešais Lotos akis. Nustebusi ji pažvelgė į slaugės veidą. Lūpos vis dar buvo prasivėrusios, tačiau dabar seselė stovėjo sustingusi tame nepabaigtame judesyje ir nesimatė nei kad kvėpuotų, nei kad sumirksėtų. Lota kryptelėjo galvą norėdama geriau įsižiūrėti, kai sesutė vėl tarsi atgijo.

– ... audės.

Kieti, nežmogiškai šalti slaugės pirštai stipriai atsitrenkė į Lotos skruostikaulį. Skausmas nuvilnijo iki akies, iki smakro.

– Oi, – sutrikusi aiktelėjo sesutė. – Atsiprašau.

Nejaukiai šyptelėjo. Lotai pasirodė, kad ir jos akyse mato gėdos trupinėlius.

Daugiau seselė nekalbėjo, tik atsargiai, atidžiai keitė krauju ar vaistais primirkusius tvarsčius nuo Lotos veido, tuomet kažkur nuo nejaučiamo kūno uždengto nuo pacientės žvilgsnio apsauginiu rėmu. Pabaigusi paklausė ar Lota nenorėtų atsigerti. Ši atsisakė. Sesutė linktelėjo ir pasisuko išeiti. Eidama durų link vėl keletui akimirkų sustingo. Atrodė, kad šį kartą pati to nepastebėjo.