Rašyk
Eilės (76124)
Fantastika (2224)
Esė (1523)
Proza (10697)
Vaikams (2583)
Slam (50)
English (1168)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 19 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Pabundu lėktuvui dar nė nepalietus žemės, bet jau prieš pat leidžiantis, nuo prakaito sulipusias kirpčiais, besikilnojančia krūtine.  Mintis sutelkiu tik į sapną, nes vos tik  pagalvosi apie ką kita, ir jau gali atsisveikint su jo turiniu – jokių vilčių prisimint.

Mano dėmesį blaško pagyvenusi moteris, kuri, besikuisdama savo milžiniškoje rankinėje, alkūne užkabina mano ranką ir kaltai šypsodamasi, atsisuka:

–Atleiskite, nerandu akinių.  Kankina košmarai? – ir nelaukdama atsakymo čia pat paaiškina: – Jūs dejavote per miegus.

–Tikrai?  –  netikėtai susierzinu .  – Nieko neprisimenu.

Žilaplaukė žiūri man į akis besišypsančiu, giedru žvilgsniu. Išsilukštena kramtomąją gumą ir pasičepsėdama lėtai ją čiaumoja. Nuo to garso man pašiurpsta oda. Dėbteliu į ją kaip galima pikčiau, nors ir žinau, kad tie, kurie taip klaikiai čepsi, net neįtaria šito.

–Nuo pykinimo, bet labai skanios, – ištaria lyg atsiprašinėdama ir ištiesia man tą gumą kartu su kažkokia reklama.  – Ir pasidomėkite šiuo autoriumi. Jums pravers.

Paimu ir vieną, ir kitą, bet nieko jai neatsakau, kad vėl neužsivestų. Mane visuomet šiek tiek pykina lėktuvui leidžiantis ir kylant,  tad skubiai susikišu burnom kramtomąją gumą, o lankstinuką susigrūdu kuprinėn mintyse maldaudama, kad ji nebeplepėtų. Privalau susikaupt.

Ar sakiau, kad praktiškai nebeturiu atminties? Tai vis ta avarija, po kurios mano gyvenimas virto visišku mėšlu. Tiesą pasakius, nežinau, kam iš mudviejų pasisekė labiau: seseriai, kuri žuvo vietoje, ar man, supjaustinėtai ir saujomis ryjančiai nuskausminamuosius. Su mumis važiavo ir mano sūnus – ačiū Dievui, jam nieko nenutiko. Sąlyginai nieko. Kadangi avarija įvyko dėl mano kaltės – nesuvaldžiau automobilio ir slidžiame kelyje rėžėmės į besivelkančią žemkasę  – jį iš manęs atėmė...

Na, ne tik dėl to. Jie mėgina man pripaišyt įvairiausių diagnozių, bet aš manau,  kad visos bėdos ir atminties spragos vis dėl to nuolat persekiojančio galvos skausmo. Tai turėjo būt laikinas išsiskyrimas, bet  jau praėjo penkeri ilgi metai, o mes vis dar kaunamės dėl jo... Tiksliau, kaunuosi aš:  kone kasdien rašau laiškus socialinėms tarnyboms, žiniasklaidai  ir neprarandu vilties. Vyras stengiasi apie tai nekalbėti, dėl to mes stipriai nutolome.

Neklauskit, kaip tai įvyko – pirmųjų metų po avarijos išvis neprisimenu. Ilgai gulėjau ligoninėje, porą mėnesių nepratariau nei žodžio. Iš naujo mokiausi kalbėt ir vaikščiot. Po to kelis kartus mėginau pjautis venas – nesėkmingai. Žinoma, kad socialinėms tarnyboms tokia mano būklė atrodė įtartina. Bet kur tuo metu buvo mano vyras?! Šito aš jam niekuomet neatleisiu.

Kol dar neužmiršau sapno, stveriu bloknotą ir rašiklį – aš juos visuomet užsirašau, psichoanalizės tikslais. Jau seniai nevaikštau pas specialistus, nes esu įsitikinus, kad žmogus pats sau gali būti psichoanalitikas, ypač jei jis psichologijos bakalauras, na ir kas, kad  nei dienos nedirbo pagal profesiją.

Taigi, keverzoju tas sapno nuotrupas, bet pamažu pradedu gailėtis,  kad apskritai jį prisiminiau. Drauge su minia apsiskarmalavusių valkatų, prietemoje klaidžioju drėgnais koridoriais, painiais, lyg labirintai. Žengiu pirma, benamiai, kažką grėsmingai šnabždėdamiesi, seka iš paskos. Padidinu tempą, bet vis tiek  jaučiu jų niūrius žvilgsnius sau už nugaros. Bandau bėgti, tačiau  kojos nebeklauso, su kiekvienu žingsniu eiti tampa vis sunkiau. Kai jau, rodos,  pėdos tarytum suauga su purvinom plytelėm, pamatau vaiką – gal šešerių metų berniuką. Jis klykia,  plaukučiai šlapi nuo prakaito. Jo mama, kažkuo panaši į mane,  šaukiasi pagalbos, o aukšta sudžiuvusi moteris, lyg ir medicinos sesutė, bando jį apžiūrėti. Staiga suprantu, kad aš ir esu to berniuko mama. Su siaubu stebiu, kaip jo palaidinukėje viena po kitos atsiranda prakaito dėmės, kurios vis plečiasi. Pribėgu, stveriu vaiką ir viena ranka nuiminėju marškinėlius. Toje vietoje, kur stipriau suėmiau, nugaroje atsiranda mėlynė, ji vis didėja, aš jau suprantu, kame šuo pakastas, šaukiu sesutei, kad jam meningokokas, bet toji tik žiūri lyg ištikta stabo, vaikas toliau mėlynuoja, kol tos mėlynės nevirsta kraujo klanais. Galiausiai berniukas krinta ant purvinų grindų, jo plaukai nusidažo tamsiai raudona, beveik juoda spalva, ir  sulimpa kuokštais, burna prasiveria, o akys tampa stiklinės.

Pastaruoju metų tų blogų sapnų vis daugėja, tačiau šis itin nemalonus. Ir žinau, kad tą patį berniuką sapnuoju jau nebe pirmą kartą. Kažin, ką tai galėtų reikšt?

Išlipus iš lėktuvo pajuntu, kaip žemė sukasi po kojomis.  Atsargiai, nepaisydama siūbuojančių grindų, nueinu iki artimiausio suoliuko – reikia išgert vaistų. Peržiūriu lankstinuką – nieko gero. Piešiniai – kažkokios tiesės, kreives, laužtės, aplinkeliai, internetinis adresas ir užrašas:
„Variantų erdvė – informacinė struktūra, kurioje saugomi visų galimų įvykių scenarijai. Variantų skaičius begalinis kaip begalinė daugybė galimų taško padėčių koordinačių tinkle. Ten surašyta visa, kas buvo, yra ir bus“. V. Zeland.

Išmetu tą šiukšlę lauk, prieš tai išspjovus į ją kramtomąją gumą, stengdamasi rankomis nepriliesti burnos – juk ką tik liečiau meningitu  sergantį vaiką. Atsitokėjusi kvailai išsiviepiu – tpfu, kad man darosi –  berniūkštis tebuvo sapnas...

Vos tik praėjo galvos svaigimas,  pajutau nežmonišką alkį – pusryčių metas.  Iki traukino dar apstu laiko, tad einu į McDonald\'s omleto ir Latte‘s. Neskubėdama mėgaujuosi pačiu skaniausiu omletu su skrudinta šonine ir stebiu žmones. Reikia išsirinkt,  kuris iš jų šiandien būsiu aš. Raminantis ir gana smagus žaidimas. Pradžioj, kai būsena buvo tokia klaiki, kad vienintelis noras buvo įsibėgėt ir vožtis į sieną, kartais užsisvajodavau,  kad man prisiuva kitą galvą, na, klonuoja, tarkime.
Ilgainiui mano  didžiausias ir bene vienintelis troškimas tapo tiesiog  apsikeist vietomis su bet kokiu kitu  žmogus bet kokiame pasaulio kampelyje. Net nesvarbu, ar tai vyras, ar moteris, kūdikis ar senukas, kad tik liautųsi tas klaikus,  tarsi kiaurai galvą veriantis skausmas.

Ketverius metus be jokių rezultatų gydžiausi Lietuvoje, kol galiausiai buvau nukreipta pas psichiatrą. Tačiau pusseserė, studijuojanti mediciną Vokietijoje, įkalbėjo pabandyt eksperimentinį gydymą Miuncheno universitetinėje ligoninėje. Tiesą pasakius, pernelyg jau nieko nebesitikiu.  Užtektų, kad galėčiau tvert be nuskausminamų, liautųsi suktis galva ir pagaliau sugrįžtų sūnus.  Argi daug prašau?
Kol mano maldos vis dar neišgirstos, dairausi aukos. Liko geras pusvalandis iki traukinio, turiu paskubėt.

Šalia klesteli perdžiūvusi blondinė nušiurusias plaukais.  Valgo salotas ir geria vandenį. Bulimija, anoreksija, žema savivertė, galimai net depresija – diagnozuoju. Na, gal ir neblogai.

–Vielleicht wissen Sie wo hier eine Apotheke ist? – klausia manęs aukšta kaip smilga ir net kiek susisukusi garbanė, kaklą apsimūturiavus storiausiu vaivorykštės spalvų šaliku. Jauna, bet jau pražilusi. Dar įdomiau. 

Aišku, kad žinau, juk Franfurto oro uostą pažįstu kaip savo penkis pirštus. Aiškinu kelią ir tuo pat metu lėtai ją skanuoju:  nugaros skausmai, stuburo problemos, padidėjęs nerimas, gal net neurozė.  Ši irgi tiks.
Pasisiūlau ją palydėt - vis tiek einam į tą pačią pusę. Ji man maloniai šypsosi. Gal netgi neturi neurozės.

–Kur keliaujate? –  pasmalsauju.

–Į parodą, – naujoji pažįstama dar plačiau šypteli – tik dabar pastebiu, koks proporcingas jos veidas ir kokia lygi oda.

Išsiklausinėju, kad ji vienu ketvirtadaliu turkė, sėkminga baldų dizainerė ir jau žinau, kas būsiu šiandien. Išsiskiriam. Mano švieslentėj užrašas, kad traukinys vėluos 25 min. Puiku. Grįžtu prie parduotuvės su nuostabiais šaliais. Išsirenku patį ryškiausią, beveik rėkiantį, skaisčiai raudonais kutais. Aš juk menininkė, ne šiaip leidyklos žiurkė, laisvalaikiu rašinėjanti romanus. Ir šiandien daugiau jokių desertų – juk naujoji aš ne šiaip liekna, o beveik perdžiūvus.

Kuprinėje zvimbia telefonas. Net nežvilgtelėjus žinau, kad skambina vyras. Ta jo perdėta globa mane jau pradeda erzint: ar saugiai nusileidai, ar įlipai į traukinį, ar suspėjai į konsultaciją?
O tai ne – lėktuvas sudužo ore, traukinys sprogo, į konsultaciją nespėjau, nes nutariau sušveist šnicelį ir išgert alaus mieste – kaip bjauru suvokt, kad tavo artimas žmogus laiko tave neadekvačiu vaiku. Nekelsiu – tegul pasinervina.

Neskubėdama einu į stotelę – dar penkiolika minučių iki išvykimo, bet traukinys jau čia! Švieslentė nedega, ant vagonų nei užrašo LH 838, nėra net tos miniatiūrinės lentelės Frankfurtas–Manheimas–Štutgaras–Miunchenas.
Kažkodėl nematau nei vieno, panašaus į vokietį. Keletas juodaodžių, dvi slavės, bet ne rusės – nesuprantu, kokia kalba jos tauškia, kažkoks kinietis–japonas (gal visgi japonas), pora senučių, ištįsusio veido ir liūdno žvilgsnio paauglys ir... valkatos? Susisukę, apsikarstę skarmalais, maišais, kažin, iš kur sukrapštė bilietams – juk jie be proto brangūs!
Klausiu vokiškai, kaip įprastai:

–Vielleicht wissen sie, fahrt es nach Munchen, oder...?

Tyla.
–Ist das Zug LH838? Lufthansa? – klausiu dar garsiau.

Sumišę žvilgsniai, senučiukės pasitraukė atatupstos, liūdnojo veido vaikis net nemirktelėjo, slavės ir toliau dėl kažko ginčijosi, į valkatas stengiuosi nežiūrėt, japonas per toli.
Na gerai, palauksiu, kol prieš pat išvykstant, išlįs traukinių palydovė – jos kažkodėl visada išlipa. Bet tik  ne šį kartą.
Valkatos ir kiti sulipo, likau viena. Per anksti, bet gal tikrai į Miuncheną, nagi reikia įlipt į tą prakeiktą traukinį – anksčiau laiko juk neišvyks  –  ir pasiklaust palydovės. 

Kol svarstau, ką daryt, pasigirsta kurtinantis traukinio švilpukas, tad daug nemąstydama skriete įskrieju vidun. Bandau išsitraukt mobilųjį su elektroniniais bilietais, bet iš kuprinės išsprūsta aplankas su voučeriu ir ID kortele, ir viskas nulekia ant bėgių. Kažkokio transo pagauta šoku iš paskos ir iš po bėgių ištraukiu aplanką su dokumentais. Traukinys kresteli, dar nevažiuoja, bet jau tuoj tuoj pajudės, o aš niekaip neišsikapanoju iš tos duobės. Abi mano rankos užimtos, vieną koją šiaip ne taip perkeliu, kita netyčia prispaudžiu šalį ir jis pradeda mane smaugt, tuo pat metu užsidaro durys, mane apima tokia panika, kad net nepajėgiu šauktis pagalbos. Iš kažkur atsiranda pora europietiško veido vyriškių juodais drabužiais ir ištraukia mane už pažastų.

Pasigirta pratisas aliarmo kauksmas, durys vėl atsidaro, visi ant manęs šaukia – tiedu vyriškiai, stambi juodaodė, kuri ištiesia savo storą leteną ir įtraukia mane į vidų, vis dar tebesiplūsdama greitakalbe.
Atsiprašinėju, nuleidusi akis žiūriu į rankoje suspausto šalio kraštą su ryškiai raudonu kutu ir tik tuomet suvokiu, kaip arti buvo mirtis. Drebu iš šalčio, o gal iš jaudulio,  mintyse dėkoju savo išgelbėtojams ir su nuostaba suvokiu, kad aš visai nenoriu mirti.  Kutą įsigrūdu į palto kišenę, kad kaskart, kai pradėsiu dejuot ir guostis, atsiminčiau būtent šią akimirką.

Staiga dingteli,  kad taip ir neišsiaiškinau, ar tai traukinys į Miuncheną, bet tą pat akimirksnį užsidega švieslentė. Ačiū Dievui, tai maniškis, nes greitasis traukinys – menki juokai, po valandos gali atsidurt už 300 km ir ką tada?
Lengviau atsidususi nutariu susirast savo vagoną, tačiau tamsiaodė kontrolierė lyg prilipusi gręžia mane  žvilgsniu, todėl atkišu jai telefoną – štai, mano bilietas.

–Jums čia, – baltymais suboluoja afroamerikietė, rodydama laisvą sėdynę priešais.

– Bet juk čia tik 18–tas vagonas, o man reikia 24–to, – dar kartą kišu jai telefoną po nosim, bet ji net nežvilgteli.

–Sėskitės čia, va, šalia  jo, – pirštu parodo į seną valkatą, nors šalia pilna laisvų vietų. Juodaodės žvilgsnis jau tiesiog sprogdina, ir aš, kiek padvejojusi, paklūstu.

Bjaurus rauplėtas senis išsiviepia, bet tai panašiau į grimasą, pašaipią, psichiškai nesveiko žmogaus grimasą. Man nejauku, bet prisivertusi šyptelt, sėdu šalia. Kai išsinešdins ta juodoji milžinė, spruksiu iš čia.
Bet ji niekur neskuba ir, rodos, nė neketina nuleist nuo manęs akių.
Tokie dalykai siaubingai erzina, tad  neramiai muistausi kėdėje, vaizduoju, kad žiūriu pro langą, vis atsargiai dirstelėdama į savo persekiotoją – tebežiūri, nelaboji.

Skaityt nesusikaupiu, nusprendžiu panaršyt internete, bet kažkodėl nepasijungia Wi–Fi.  Susinervinusi atsistoju – nueisiu iki restorano vagono, o kas man gali tai uždraust?

Bet nekantrus kontrolierės mostas iš priešpriešinės sėdynės akimirksniu bloškia mane atgal į vietą.  Vokiečiai griežti: kartą esu aprėkta už tai, kad nenusinešiau vienkartinių indų, kitąsyk – kai savarankiškai atsisėdau už staliuko restorane. O jau už grėsmę saugumui, matyt,  gausiu kaip pridera. Bet nesiginčysiu, atsiprašysiu ir pasiaiškinsiu.

Traukinys staiga stabdo, mūsų vagono durys atsidaro, nežinia iš kur išdygę vyrai juodais drabužiais – gal net tie patys, kurie mane ištraukė, iš to streso neįsidėmėjau veidų – paprašo juos sekti. Viena paguoda, kad drauge  išlaipinami beveik visi mano sąstato keleiviai, o gal ir visi – nebesusigaudau. Vadinasi, ne mano šuolis po traukiniu čia kaltas – nusiraminu ir dairausi į išlaipintuosius. Keista kalba lyg niekur nieko tebečiauškančios slavės, bedantis senis su kitais valkatom, japonas, dar kažkoks vidutinio amžiaus vyriškis, liūdnojo veido jaunuolis ir senukai – greitosiomis sumetu, kad mūsų ne daugiau dvidešimties.

Pagal tai, kad važiavome tik gerą pusvalandį, čia turėtų būt Manheimas, bet stotyje nei vieno žmogaus ir visiškai jokio užrašo.
Dėl tikros ar išgalvotos terorizmo grėsmės traukiniai kartais sustoja pusiaukelėje ir visi keleiviai persodinami. Bet paprastai dėl to mus perspėja dar traukinyje ir kelissyk pakartoja,  į kurią platformą eiti, kur persėsti, kokio traukinio laukti.  Tačiau su traukinio palydovų ar apsauginių pagalba požeminėmis perėjomis traukiu pirmą kartą.

Einam ilgai. Tikrai ilgai, dar nesu mačiusi tokios didžiulės požeminės perėjos. Ir štai eskalatorius pradeda kilti – bet kas gi čia? Mes pakylame  ne į kitą platformą, bet įvažiuojame į patį pastatą. Iš pradžių net nesupratau, koks jis milžiniškas, bet vis tebekylant suvokiu, kad mes jau mažų mažiausiai dešimtame aukšte. Neįsivaizduoju, koks transportas paims mus iš dešimto aukšto, na kad ir iš septinto, esmės juk tai nekeičia.

Apsidairau – mano pakeleivių veidai taip pat atrodo ištįsę. Visi vienas per kitą rėkia, kas kokia kalba moka, aš tyliu ir tik karpau ausimi, bandydama suvokti, kas gi čia, po galais, vyksta.
Ne, tai tikrai ne policijos pastatas, ir ne viešbutis. Atrodo panašus į mano universitetinę ligoninę: milžiniškas ir baltutėlis, taip pat naujas, tik dar modernesnis. Baldai, TV ekranai per visą sieną, apšvietimas – panašiau į šiuolaikinio meno galeriją,  nei į viešbutį. Ir ne itin jauku – aplink tik betonas, stiklas arba akinamai balta spalva – net baldai balti.
Visą kelią pabrėžtinai tylėję, traukinio palydovai atsisuka veidais į mus – iš pažiūros vyresnis ir griežtesnių bruožų sukomanduoja taip,  kad per salę nusirita aidas:

–Likite čia, kol jūsų neiškvies po vieną.

–Kas... kas tokie mus iškvies? – pasitikslinu.

Bet palydovai jau tolsta, uždarę paskui save stiklines duris. Mes liekame už jų. Lyg kokios laboratorijos žiurkės stikliniame narve, – nesmagiai pagalvoju.
2017-12-17 00:28
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 7 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2018-01-17 20:14
Lengvai
Mane asmeniškai labai erzina kalbėjimas su skaitytoju, jei tik galima - jo vengčiau.

Pati kalba kiek buitiška, nepaisant to, kad kalba pagrindinės veikėjos sąmonė, reikėtų padailinti.

O šiaip - vykęs gabaliukas, gerai kuriama nuotaika - kaip sapne, skaitydama aiškiai galiu įsivaizduoti sterilias patalpas ir patį nesusivokimpo jausmą.

4
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-12-19 22:10
Erla
Veikėjos pasimetimo būsena perteikta gerai.
Bet tekste daugokai stiliaus klaidų.
Lyginant su Mėtos darbu, šis silpnesnis.
4
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-12-18 18:02
Fake_writer
Nelabai dėkingas darbas vertinti kūrinius dalimis, nes nematai bendro paveikslo ir kai gali pasirodyti beprasmiška ar nelogiška.
Ką tikrai galima apčiuopti perskaičius šią- tai tą trenktą, pasiklydusią savyje ir tuo pačiu viską už kitus geriau žinančią heroję :)
Koks neadekvatus šis personažas bebūtų, jis tikrai gan įtikinamas. Ir visa ta jos minčių (paistalų) banga rodos pasičiumpa ir tu pats nesuprasdamas kas po velnių vyksta lyg ir dalyvauji jos chaotiškam gyvenimo kaleidoskope. "Privalau susikaupt": kartoji sau paskui heroję, bet tai nė kiek nepadeda. Nes tave jau užpylė nauja porcija karštligiškų minčių srauto ir tu  pilnai pritari, kad pasaulį reiktų skirstyti į tuos kurie, savaime suprantama, yra neurotikai ir tuos, kurie "Gal netgi neturi neurozės".
Patiko scena su pagyvenusia moterimi. Ji tokia gyvenimiškai reali, labai smagiai rezonuoja su po to sekančiu minčių tvanu.
Gaila, kad dalies pabaigoje nebe atsiranda tokio kokybiško "realaus" epizodo, kuris dar labiau išryškintų tą vidinio herojės pasaulio neadekvatumą :)
Pati 1 dalies pabaiga kiek "prasėda" ir intriga galėtų būti didesnė.
"aš tyliu ir tik karpau ausimi"- man šitas pacankiškas posakis visiškai nedera su herojės įvaizdžiu.

Kol kas 4. Lauksim pabaigos.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-12-17 23:29
Loke1
"Ar sakiau, kad praktiškai nebeturiu atminties?" - so? supratau, kad ji apskritai pamiršta ką daro jau po mintutės.

asmenybė sukurpei, tep. nežinau, man ji nepatiko, bet gal priversi pamilti? :}

o beje, dabar įsivaizduoju pankę su žaliais plaukais. ir dar turinčią vyrą, oho...
vyrelį vertėjo labiau "pajuodinti" pikantiškais faktais, nes liko neaišku ko iš abiejų atėmė vaiką (kaip Egiz jau pastebėjo).

šiaip ar taip, man labai įdomu, kaip ten bus toliau.xe


hm, kol kas Mėtos "gabalas" man atrodo stipresnis,


nu čia šiaip, jei įdomi mano pilkojo skaitytojo nuomonė :}
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-12-17 23:22
cerera
Egiz – taip jau nutinka, kai viską paskutinei minutei atidedi vis. Žinau, kad galėjau geriau...
Bet į kai kurias pastabėles vis tiek norėčiau atsakyt:

*Kaip iš motinos galėjo atimti vaiką, kai yra ir vyras, paaiškės II dalyje.
*Lėktuvui leidžiantis, nedidukės kuprinės ir net milžiniškos rankinės neretai mėtosi visur;). Na, nebet sėdėtum prie atsarginio išėjimo.  Čia juk ne čarteris, kai vaikšto „auklės“ ir kiekvienam diržą užsega.
*Omletas Franfurto McDonald‘s  tikrai skanus, ypač, kai esi tikrai alkanas – pabandyk kada ;)
*Mėlynės kuo puikiausiai gali virst kraujo klanais, jei tai sapnas.

O dėl tų riktų, aš su tamsta dar atskirai susisieksiu, ok :-)?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-12-17 21:46
EgiZ
Gal ir ne veltui iš jos atėmė vaiką - labai jau suveltai mala. Panašu į nesuvaldytą pasąmonės srautą. Kaip ir turėtų būti pamišėlės. Nors kai kur atrodo tiesiog kaip nesutvarkytas tekstas.

Faktų smulkmenos: jei yra ir vyras, kaip iš motinos galėjo atimti vaiką?!
Lėktuvui leidžiantis asmeninis bagažas: kuprinė, milžiniška rankinė, turi būti dėlėj virš galvų ar po krėslu.
mėgaujuosi pačiu skaniausiu omletu – McDonalde???!!!

Tekste yra ir daugiau smulkių kibių, už kurių kliūva skaitytojo apsiaustas. Išrinkau tik kalbos riktus iš kelių pastraipų:
Besišypsantis žvilgsnis
Padidinu tempą > paspartinu žingsnį
Eiti tampa vis sunkiau
atsiranda prakaito dėmės, kurios vis plečiasi
nuiminėju marškinėlius
kame šuo pakastas
mėlynės nevirsta kraujo klanais
žemė sukasi po kojomis ?
vos tik praėjo galvos svaigimas,

–Vielleicht wissen Sie wo hier eine Apotheke ist? -
užsienietiškai vokiškas sakinys. Kiti irgi. Jei toks ir tikslas, tebūnie.
Nepratarė nei žodžio, nei dienos nedirbo, nei vieno. Pameni, klausei? Čia nei>nė.

Manau, tekstas žemiau tavo galimybių. Dėl istorijos dar ne kaži ką galiu pasakyti, palauksiu tęsinio.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-12-17 14:30
Damastas
Puikiai atskleidžiamas psichiškai nestabilaus personažo portretas. Kramtomos gumos epzizodas lyg ir nurodo polinkį į sociofobiją. “Debteliu kiek galima pikčiau” – jausmų imitacija būdinga jau psichopatijai, paskui iškart seka savo diagnozės pritaikymas aplinkiniams “…tie, kurie taip klaikiai čepsi, net neįtaria…”
Įspūdis dar labiau sustiprėja personažui kalbant “apie savo šeimą”. Artimieji minimi lyg tarp kitko, net žuvusi sesuo tarp eilučių “kaltinama” lengvai išsisukusi, vaikas dėl to, kad buvo atimtas, vyras – nes nebuvo, nespėjo, kažko nepadarė, žodžiu jis kaltas ir taškas. Jie visi kalti.
Mintys padrikos, šokinėjančios lyg norėtų viską aprėpti, lyg bijotų kažką praleisti. Bet viskas slysta paviršiais, paviršiais, jokio tikresnio jausmo, tikro skaudėjimo… Mums kalbama apie “pripaišytas” diagnozes, tačiau kyla stiprus įtarimas, jog tos diagnozės nėra laužtos iš piršto. Viskas dėstoma be didesnio vidinio jausmo, sociopatiškai, tarsi paskojama apie kitus žmones, bet iš tiesų apie save ir tik apie save, tarsi pasaulyje visi žmonės tebūtų marionetės, o venas pjaustytis reikėtų ne iš didelio sielvarto ar skausmo,- kurio personažas galbūt net nemoka išjausti,- o tam, kad imituojant suicidą, vėl gi galėtum manipuliuoti aplinkiniais.
“Ar sakiau, kad…” - ne, tikrai nesakei, mes tik ką prisėdome šalia, bet turbūt nė nepastebėjai. Tau visiškai nesvarbu kam pasakoti, tu kalbi tik sau ir tik apie save, nes kiti tėra tavo gyvenimo dekoracija, praeiviai, geriausiu atveju pakeleiviai, kuriuos galima išnaudoti siekiant savo tikslų.
Galiausiai, lyg uoga ant viso torto pametamas atsiskleidimas apie psichoterapiją, bakalaurą, savianalizę. Viskas atrodo taip nerealu ir netikra, paskojimas vis labiau grimzta į kažin kokį nesuvokiamą, neišbrendamą rūką tvyrantį tarp realybės ir fantazijos, ir mes pasijuntame beviltiškai įstrigę keistame pasakotojo pasaulyje…

P.s. Viena nedidelė pastaba – norint pirmuoju asmeniu įtaigiau vystyti tokį padriką ir liguistą portretą, reikėtų dar labiau skurdinti kalbą, vengti dalyvinių konstrukcijų, teksto puošybos, vaizdingumo.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-12-17 00:31
cerera
Dvikova su Sese Mėta. Jos man parinkta užduotis:

Žanras: Portalas
Tema: Pasaulio kraštas (bet kokia kraštutinė riba)
Sąlyga: Veiksmas vyksta stotyje
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą