rašyk.lt: Kūriniai / Pranas / Kad kūrybai darbo nestokotų

Ar gali būti taip –
akmuo nežino, kad yra,
vanduo, esą, taip pat.

O ši akimirka, kurioj dabar esu?

Maži ir dideli daiktai
užlieja smegenis kaip maras, kaip liga –
o Visata ar žinanti, kad ji yra?

Akimirkoj paglostęs vandenį ir akmenį,
iš nežinios atėjęs, vėl į nežinią einu
ir tiek pakanka,
kad kūrybai nestokotų darbo.

Blogas komentaras Rodyti?

2017-12-07 22:16

varna

brandžios eilutės, filosofiškai perteikėte akimirką :)

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas

Blogas komentaras Rodyti?

2017-12-07 08:17

Vetra Vika

Sakralus ir šventas tų Akimirkų pajautimas įkūnytas poetiniame žodyje ir be galo kukliame ieškojime savyje - pilnatvės, kai tuo tarpu ta pilnatvė - išskleidusi galingus sparnus plasnoja skleisdama meilę gimtai žemei, plukdančiai vandenis per jos akmenis:
,,...ir tiek pakanka,
kad kūrybai nestokotų darbo...."

Kalnų ereliams skrydžių niekada nestokoja-:))

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas

Blogas komentaras Rodyti?

2017-12-06 15:04

Pranas

Taip, žiemgali, ačiū, esi teisus, bet man čia patogiau dvi eilutės prikergti, negu ištrinti.

ir tiek pakanka,
kad kūrybai nestokotų darbo,
kol ir akmuo su vandeniu supras,
kad jie yra.

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas

Blogas komentaras Rodyti?

2017-12-05 19:34