Paskui mola molą (VISAS)

Paprastoji mėnulžuvė (lot. Mola mola; angl. Common mola, t. p Sunfish, Moonfish; vok. Mondfisch) – didžiausia pasaulyje kaulinė žuvis, suaugusi gali būti didesnė nei 2 m skersmens ir sverti daugiau kaip toną. Paprastai plaukioja 200–600 m gylyje ir tik retkarčiais iškyla į paviršių pasišildyti saulėje. Lotyniškas pavadinimas reiškia „girnapusė“, nes žiūrint iš šono žuvis atrodo panaši į diską. (Vikipedija)

*****

Visi poilsiautojai žino, kad geriausia vieta slėptis nuo vidurdienio kaitros – viešbučio vestibiulis. Čia saugu ir vėsu, neįkyrėja gatvės prekeiviai, klegantys savo paukščių kalba ir kiekvienam baltajam praeiviui bandantys įbrukti kokį bevertį blizgutį, čia galima atsigaivinti egzotinių vaisių ledais, šaltu gaiviuoju gėrimu ar gardžiu kokteliui su ledukais, o nuoboduliui prasklaidyti galima paplepėti su flegmatiškai laikraščius vartančiu kaimynu. Pagaliau čia, tingiai išsidrėbus patogiame pliušiniame krėsle, galima tiesiog stebėti urduliuojantį viešbučio gyvenimą: pasigrožėti per vestibiulį it podiumu žingsniuojančiomis nekurortiškai išsipusčiusiomis damomis, pasižavėti solidžiais ponais, pagal nerašytas kurorto taisykles vilkinčiais vienodais polo parškinėliaisi ir šviesiomis kelnėmis, pasistebėti, kaip vikriai it kregždės tarp svečių nardo padavėjai, nešini gėrimais ir ledais apkrautais padėklais.
Galima. Tik ne, tądien. Tądien „Grand Hotel“ vestibiulyje buvo taip tvanku, kad net prie karščio pripratę, paprastai kaip prisukti lakstantys patarnautojai slankiojo po salę it dusto prisirijusios musės. Jų nešiojami kažkada buvę ledai, turėję gelbėti dykinėjančius viešbučio svečius ir nuobodžiaujančius priklydėlius nuo karščio, stalus pasiekdavo jau pusiau ištirpę, o turėję gaivinti bei smagiai svaiginti gaivinamieji gėrimai ir svaigieji kokteliai tik didino troškulį ir sunkė prakaitą iš perkaitusių kūnų. Vargšas administratorius raudonu uniforminiu švarkeliu vienodais intervalais braukė prakaitą nuo veido bei gražiu taisyklingu apskritimu praplikusio viršugalvio nosinaite, dar iš ryto turbūt buvusia balta, ir kas kiek laiko slapta nuo svečių nugręždavo ją už savo registracijos stalo į šiukšliadėžę, papurtydavo ir vėl ja šluostydavosi prakaitą. Į karščio iškankintų, nepatenkintų svečių priekaištus jau tik abejingai gūžteldavo pečiais ir kaltai sumurmėdavo:
– Kondicionieriai… Sugedo… Taisome.
Atrodytų, ko čia toje pirtyje lindėti, eik į miestą ir surasi kitą vėsos oazę. Tačiau įprotis ir visokie svarbūs išgalvoti reikalai vestibiulyje surinko visą būrį lekuojančių poilsiautojų.
Kiekvieną kartą, girgžtelėjus sukamosioms durims, į jas sutartinai nukrypdavo visų, susirinkusių vestibiulyje, žvilgsniai. Tarsi visi būtų tik ir laukę, kad štai pasisuks durys ir pro jas vidun oriai įžengs Kalėdų Senis su raudonu dovanų maišu. Velniai nematė tų dovanų! Svarbiausia, kad tas poliarinis kriošena atneštų taip trokštamos vėsos. Tačiau durys pasisukdavo ir vidun įvirsdavo koks nuo karščio įraudęs storulis ar vos kojas pavelkanti pirkinių maišeliais apsikrovusi pagyvenusi ponia. Sunkiai žiopčiodavo gaudydami orą, kuris kuo toliau, tuo labiau panašėjo į išlydytą šviną. Jau beveik galima buvo matyti, kaip iškvėptas susiformuodavo į masyvų lakštą, bet, o, stebukle, užuot su trenksmu vožęsis į marmurines grindis, nusklędavo aukštyn ir prilipdavo prie lubų, ant kurių jau karojo anksčiau iškvėpto išlydyto švino plokštė. Su kiekvienu iškvėpinu plokštė plokštė paluby vis augo ir grėsmingai leidosi žemyn. Atrodė, kad jau tuoj tuoj pasieks prakaituotą plikės skritulį ant administratoriaus viršugalvio, susidūrusi su priešiška materija sušnypš nuodingais garais ir, atitrūkusi nuo lubų, kris žemyn ir sutrėkš visus vestibiulyje įstrigusius.
Durys dar kartą girgžtelėjusios pasisuko, dar kartą į durų pusę pasisuko galvos. Labiau iš įpročio, nes visi jau buvo pavargę laukti Kalėdų Senio su šalčio maišu ir buvo pasirengę tuojau pat grįžti prie savo ištirpusių ledų ar nei gaivinančių, nei svaiginančių gėrimų. Tačiau visų galvos taip ir liko atsigręžtos  į duris, tarsi sutartinai būtų sugedę visų kaklo sukimo mechanizmai.
Ne, pro duris neįvirto Kalėdų Senis, nuo šalčio pamėlusia nosimi. Neįstraksėjo guviai dailutė Snieguolė balta šerkšno suknele. Ir net neįžengė ilgai lauktas vėsinimo sistemos remontininkas su milžiniška barškančia instrumentų dėže. Tarpdury stovėjo mergina. Daugelis net nebūtų jos pavadinęs gražuole – vidutinio ūgio, neišskirtinės figūros, apsivilkusi paprasta balta suknele. Išsidraikę kaštoniniai plauki rėmino pailgą ir šiek tiek kampuotą veidą. Rodos, nieko įspūdingo. Vis dėlto guvus skaisčiai mėlynų merginos akių žvilgsnis ir žvali laikysena buvo kaip gaivaus vėjo gūsis kaitros ir nuobodulio išsekintoms sieloms. Atrodė, kad merginos visai neveikia karštis arba ji tiesiog visiškai nekreipia į jį dėmesio. Kaip ir į visą būrį akis į ją susmeigusių karščio ir deguonies stygiaus iškankintų žmonių. Vieną akimirką galėjo pasirodyti, kad iš patalpos apskritai dingo visas oras ir viskas vyksta vakuume – taip tapo tylu. Tada vestibiulio marmuru nukaukšėjo merginos žingsniai, ramūs ir tikslūs kaip metronomo dūžiai. Jai einant, per elegantiškų batų aulų, sunertų iš lygiagrečių juodų juostelių, tarpus švysčiojo stačiakampiai šviesios merginos blauzdų odos lopinėliai ir atrodė, kad neregimas pianistas spaudo instrumento klavišus. Kai kurie, atidžiausiai įsiklausę, tikriausiai net išgirdo muziką. Tikriausiai tai buvo Šopeno Noktiurnas Nr. 2 Opus 9. Galbūt kai kurie drąsiausi net įsivaizdavo, kaip ši jaunyste ir gaiva spinduliuojanti būtybė prie jų prieina ir apsiveja jų kaklą liaunomis rankomis, ir gal nuo to įsivaizduoto apkabinimo per jų kūną nuvilnijo geidulio bangelės.
Staiga, lyg kažką svarbaus prisiminusi, mergina sustojo vidury vestibiulio, pasigręžė į duris ir liko taip stovėti. Smailu liežuvio galiuku lyžtelėjo ant viršutinės lūpos ištryškusio prakaito lašelius. Akimirką žybtelėjo balti kaip šerkšnas dantys ir visiems pasirodė, kad karštis bent per plaukelį atslūgo. Atrodė, tereikia, kad mergina plačiai nusišypsotų ir patalpą užlietų palaiminga vėsa. Be ji tik stovėjo vidury vestibiulio ir ramiai laukė.
Laukujės durys dar kartą pasisuko ir į vestibiulį įėjo vyras. Visos galvos sutartinai pasisuko į naują svečią. Šis buvo nelabai aukšto ūgio, gerokai sukumpęs ir neįtikėtinai liesas. Baltas drobinis kostiumas ant jo pakumpusios figūros kabojo kaip ant pakabos, ir atrodė, kad ne vyras vilki kostiumą, o veikiau kostiumas iš gailesčio gobia šį suvargusį kūną. Taip pat ir raukšlių gausiai išvagotas veidas nugeltusia oda rodė solidų vyro amžių ir prastą sveikatą. Rankoje jis nešėsi stilingą odinį lagaminėlį. „Sukriošęs ir turtingas – kaip dažnia tai nutinka“, – turbūt pagalvojo ne vienas.
Drebančia ranka vyras nusiėmė tamsius akinius, rankove nusibraukė nuo kaktos prakaitą ir apsidairė. Jo mėlynos akys buvo neįtikėtinai skaisčios kaip tokio amžiaus žmogui.
Išvydęs merginą vyras patenkintas sulinksėjo galva ir plačiai nusišypsojo. Plačia šypsena vyrą pasitiko ir mergina. Pasigręžusi ji nuskubėjo prie jo, sustojo priešais ir paglostė skruostą, paskui glustelėjo jam prie krūtinės.
„Šliundra“, – tikriausiai su palengvėjimu atsiduso dalis vestibiulyje buvusių žmonių.
„Sukriošęs turtingas pirdžius“, – tikriausiai pavydžiai pagalvojo kiti.
Mergina paėmė iš vyro lagaminėlį, tada abu susiėmė už rankų ir patraukė prie administratoriaus stalo.
– Hello. Do you know Captain Georgio? Where we could find him?

***

Krūvos tuščių plastikinių butelių, lentgalių ir kitokių civilizacijos atliekų, bangų į krantą ritinėjami nurudę kokoso riešutai ir keli tarp šiukšlių šmirinėjantys nususę šunys…
– Vaizdingas paplūdimys. Ar tyčia tokį pasirinkai?
Tėvukas nusiima kuprinę, pastato ant švaraus smėlio plotelio ir išsitiesia. Atrodo, kad su kuprine būtų nusimetęs ir kuprą.
– Ne. Bet kai dabar geriau pagalvojau… Visa tai – kažkieno gyvenimų artefaktai. Pilna pakrantė. O priešais – tuščia bekraštė jūra. Čia menkučiai trumpalaikiai mūsų gyvenimai, o ten – bekraštė erdvė ir beribis laikas. Tuščia jo to kranto, pažvelk į jūrą. Dėl jos čia atvažiavom. Krantas – tik neišvengiamas jūros rėmas. Juk neini į muziejų pažiūrėti paveikslų rėmų. Nors kai kurie iš jų gal ir visai dailūs, bet juk svarbiausia – paveikslas.
Asta šypteli. Tėvukas visada mokėjo rasti įtaigų palyginimą.
Paveikslas tikrai traukia akį ir glosto širdį – priešais plyti smaragdinės jūros begalybė, nuo žydro dangaus su baltų debesėlių draiskanomis atskirta tiesios kaip styga horizonto linijos, prie kurios palengva linksta pavargusios saulės galva.
– Be to, tai pats nuošaliausias paplūdimys šiame viso pasaulio nuobodžiautojų pamėgtame krašte. Dėl visa ko. Nors plaukti nuo uosto ir toloka, – Tėvukas žvilgteli į laikrodį ant riešo, tada klausiamai į Astą.
Asta gūžteli pečiais:
– Džordžas – pusiau italas… Bet jis tikrai atplauks.
Tėvukas atsidūsta:
– Na, taip, dabar jau neturėčiau skubėti.
Asta vogčiomis nužvelgia Tėvuką. Kaip suseno! Ypač per pastaruosius kelis mėnesius. Veide tiek raukšlelių, kad dabar ji jų nė nesuskaičiuotų. Kaip kadaise, ramų vakarą, prieš miegelio pasaką, susikraustydavo Tėvukui ant kelių, braukdavo savo mažu delniuku per jo šiurkščius šeriuotus skruostus ir rinkdavo raukšleles. Atrodė, pabrauks minkštu delniuku Tėvukui per skruostą, ir visos raukšlelės subyrės jai į saują. Dvi lenktos prie lūpų kampučių. Viena ilga nuo nosies žemyn iki smakro. Trys prie akies.
– Tai kiek bus?
– Šešios.
– Turbūt tiek pat ir dešinėje? Taigi, du kart po šešis, kiek gausim?
– Dvylika!
– Šaunuolė!
Tėvukas nusišypso ir riaukšlelių apie akis padvigubėja.
– Tėvuk, nesišypsok, netrukdyk skaičiuoti, nes niekada nebaigsiu.
– O tu ir nebaik. Niekada.
Tėvukas surimtėja. Dar trys guli ant kaktos ir dvi stovi tarp vešlių žilų jo antakių.
– Ar sudėsi?
– Penkios.
– O su anom dvylika?
– Penkiolika.
– Pagalvok.
– Septyniolika!
Taip ji mokėsi skaičiuoti. Kiti vaikai skaičiavo savo pirštukus, katinėlio dryžius, autobusiuko langus, o ji – Tėvuko raukšles. Septyniolika… Dvidešimt… Dvidešimt devynios... Jau kadai išmoko spręsti ir sudėtingas lygtis, sinusus, tangentus, skaičiavo mega, giga ir terabitus, bet kartais dar vis perbraukdavo delnu Tėvukui per skruostą: „Septyniolika“. „Po kaire akim ar ant nosies“, – klausdavo Tėvukas. Dabar jo raukšles ir kalkuliatoriumi būtų sunku suskaičiuoti. Bet taip gera buvo delnu justi šį tokį pažįstamą ir mielą raukšlių tinklą.
Asta kartais pagalvodavo, kad toks jausmas turėtų apimti Dievą, kai jis uždeda savo delną ant Žemės rutulio: kalnų rauplės, upių raukšlės, miškų šeriai. Tik vandenynai – glotnūs ir lygūs kaip kūdikio skruostukai. Senas ir nuolat jaunas Žemės veidas… Tėvuko veidas labai senas.
„Kaip džiovintos grūšios“, – sako tėvukas. „Bet man brangios dūšios“, – atsako Asta.

***

Pasigirsta atokus motoro burzgimas ir tolumoje iš už iškyšulio pasirodo kateris.
Asta vėl gūžteli pečiais, apsimestinai nerūpestingai – juk sakiau, kad atplauks. Abu supranta, kad tai jų paskutinės dešimt minučių dviese. Akimirka, palyginti su dvidešimčia drauge pragyventų metų. Bet kiek dar reikėtų pasakyti, kiek norėtųsi paklausti.
Pagręžia į Tėvuką:
– Tėvuk…
Kiti žodžiai slysteli, pasisukioja ant liežuvio galo, bet taip ir neišsprūsta iš burnos, užtat susimeta į aitrų gniutulą, pakyla gerkle ir suspindi Astos akyse.
– Nereikia, Asterija. Žinojom, kad kada nors toks metas ateis. Taip tau bus geriau. Todėl ir man. Aš jau atgyvenau savo. Pameni, mūsų Verlenas. Gyveno sau smagiai, mūsų mylimas ir lepinamas, švaistė savo devinis gyvenimus, o kai atėjo metas, kai pajuto, kad praranda savąją katinišką didybę, tiesiog ėmė ir išėjo. Kad amžinai liktų mūsų mylimas.
Asta norėtų prieštarauti, išrėkti, kad jis jai – ne katinas, kad jis neturėjo devynių gyvenimų, ir tą vienitelį galėtų nugyventi iki paskutinės duotos akimirkos, bet kartus gniutulas tik pasiverčia galugerklyje ir dar dvi ašaros nurieda jos skruostais.
Tėvukas paima Astos ranką, spusteli. Nors diena karšta, bet jo delnas vėsus ir toks neįtikėtinai mažas. Atrodo, dar taip neseniai ji atkišdavo savo sušalusias rankas Tėvukui, šis suimdavo jas savo didžiuliais delnais, ir pūsdavo į jas šiltą kvapą. „Du neklusnūs sušalę lapiukai grįžo į gimtąją olą, – sakydavo. – Bet Tėtušis Lapinas neleis sušalti šiems dviem neklaužadoms. Savo kvapu sušildys, savo šeriais apglostys“, – ir patrindavo jos rankeles savo dygiu šeriuotu smakru. Abu smagiai kvatodavosi ir šalčio kaip nebūta. Dabar ji savo delnuose tikriausiai galėtų paslėpti abi jo rankas – tokios jos susitraukusios. Laikytų savo delnuose, pūstų į jas savo kvapą, tik ar besušildytų?
Susiėmę už rankų abu tylomis stebi lėtai artėjantį laivą.
Tėvukas nori kažką pasakyti, bet užsikosti, skausmas perkreipia jo veidą. Asta žino, kad jam nelengva kalbėti ir žodžiai kas kartą vis sunkiau randa kelia iš krūtinės, tarsi pavargę keleiviai iš Mino labirinto. Galiausiai Tėvukas sutramdo kosulį:
– Pameni, kai tada prieš porą metų kartu lankėme Vincą. Gulėjo toks bejėgis, visas apraizgytas vamzdeliais ir laideliais, o žmogaus – vos gniūžulėlis belikęs. Žiūrėjau į savo mirtinai sergantį bičiulį, o mačiau ją, prieš dvidešimt metų nusileidusią savo Saulelę, tavo mamą. Kaip ir tada Vincas, išsekusią, ligos, bet dar labiau gydymo, iškamuotu veidu. Oda kone permatoma kaip vaškinis popierius, per ją visus kaulelius būtum galėjęs suskaičiuoti. Jos puikiųjų kaštoninių garbanų, kurias jai mažai kas rytą supindavau į dvi ilgas kasas, nė ženklo. Lyg kitas žmogus. Ką ten – tik žmogaus graužtukas. Vien akys iš mano Saulelės likusios – tie patys niekada nenusileidžiantys mėnuliai. O jose – vienintelis žodis, vienintelis prašymas – pasirūpinti jos mažąja žvaigždele, tavimi.
Mylimų žmonių mirtis labai skauda. Dar skaudžiau matyti brangiausio žmogaus kančias ir suvokti, kad negali jo nuo jų išvaduoti, net jų palengvinti negali. Tas bejėgiškumas širdį kaip peiliais raižo, įakitinta geležimi sielą degina. Taip man buvo su tavo mama, dar seniau su tavo močiute. Būčiau sutikęs numirti vietoje jų. Ar bent drauge su jomis. Bet negalėjau.
Tėvuko balsas užlūžta, jam pritrūkus kvapo. Bet Asta jaučia, kad ne liga dabar jam gerklę labiau gniaužia.
Kiek patylėjęs Tėvukas kalba toliau:
– Tai yra pati didžiausia kančia. Nes su ja turi ilgai gyventi, daug rytų pabusti su netekties ir kaltės dėl neperimto mylimo žmogaus skausmo jausmu. Kas vakarą labos nakties linkėti savo brangiausiems, bet ne tiems gražiems, laimingiems, kokie jie buvo su tavimi didžiąją savo gyvenimo dalį, o sumaitotiems ligos ir palaužtiems neišvengiamos mirties laukimo. Mirtis iš gyvų atima tik žmogų, liga kėsinasi ir į jo atmintį. Todėl, kai gydytojai pasakė, kad ir man tas pats…
Galiu apsaugoti tave nuo nuo šios kančios. Turiu apsaugoti.
Tėvukas nutyla. Asta tvirčiau suspaudžia jo delną. Ar įstengs paleisti, kai ateis ta akimirka?
Kateris jau visai visai čia pat. Monotoniškas jo burzgimas netikėtai harmoningai susilieja su ritmišku krantą plakančios jūros šiūrenimu. Prie kranto laivas palėtina, išjungia variklį ir tyliai slysta tingiomis bangomis. Atrodo, kad vandeniu čiuožia grakštus vandens paukštis suglaustais sparnais. Smailus snapas, baltas tvirtas į galą platėjantis kūnas, ant nugaros suglausti sparnai. O gal ne paukštis, o žuvis: ant borto šviečia mėlynais dažais išvedžiotas pavadinimas MOLA MOLA, o greta – apskrita mėlyna žuvis raudonais pelekais, beje, nupiešta gana meistriškai.
– Mėnulžuvė… Seniai svajojau ją pamatyti. Na, gal ne visai šitą, – Tėvukas mosteli galva į iš katerio pasirodžiusį iki ausų išsišiepusį veidą ir pamerkia Astai.
Saulė, jūra ir vėjas šį veidą nušiūravo iki riešuto rudumo. Įrėmintas juodos piratiškos barzdos ir garbanotų plaukų kupetos, jis labiau primena mauro nei italo fizionomiją.
– Bon giorno, – atskrieja iš katerio.
Asta pamojuoja ir pasiunčia oro bučinį.
– Ar tau jis?...
Asta supranta.
– Nežinau, dar nesu tikra. Džoržas – lovelasas, bet tokį labiau tik nuduoda, o giliau – švelnus ir jautrus. Ir labai mane įsimylėjęs. Kitaip argi būtų sutikęs, net ir už pigus!
– Taip, svarbu, kad mylėtų. Ir žinau, kad tu mokiėsi savo žmogų mylėti. Tu tokia… Tu jau nebe mano mažoji Žvaigždelė.
– Aš tavo, Tėvuk. Nebe mažoji, bet esu ir visada būsiu tavo.
– Taaaip, – mąsliai nutęsia Tėvukas. – Esi. Ir visada būsi. Žvaigždės – amžinos.

***

– Tre, due, uno…
Du juodais kostiumais apsitempę žmonės vienu metu persisveria per bortą ir pūkšteli vandenin. Atsiverčia, prasiskalauja kaukes, pamojuoja kapitonui ir panyra. Jokių žodžių. Viskas seniai pasakyta. Per dvidešimt metų ir dešimt minučių.
Vanduo kaip minkštas patalas apgaubia kūnus, akis užtvindo blyškus mėlis, ausis užspaudžia tyla, pertraukiama tik išpučiamo oro burbuliavimo. Du žmonės vienas greta kito slysta žemyn palengva, kaip mintys prieš miegą.
Mėlis tirštėja, aplink tai šen, tai ten šmėsčioja guotai įvairiaspalvių žuvelių.
„Panašios į saulažuves“, – pagalvoja vienas.
„Panašios į saulažuves“, – pagalvoja kitas.
„Tik margesnės. “
„Tik margesnės. “
Jiedviem nebereikia kalbėtis, jų atsiminimai, jausmai, net juslės daug metų buvo taip arti, kad dabar mintys teka viena tėkme.
Staiga vienas sustoja, paima kitą už rankos ir abu įsistebeilija į gelmę. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad ten – tik vienoda tiršta tamsa, tačiau priešais, lyg gelmėse būtų ištryškusi šaltinio versmė, tamsa suraibuliuoja, mainosi šviesesnės ir tamsesnės mėlio juostos, pasimato šviesesnė dėmė. Artėja. Labai lėtai.
„Tai ji. “
„Tai ji. “
Du žmonės mato iš mėlynų gelmių išnyrančią diską. Jei žiūrėtum į dangų, o ne į gelmes, gal pamanytum, kad į tave rieda nuo virvelės nutrūkęs mėnuo – apskritas sidabrinis kūnas žvilga nakties šviesulio mėliu, tik viršuje ir apačioje kaip rūko atplaišos plevena raudoni pelekai. Žuviai priartėjus pasimato keista, tarsi tiesiai iš galvos išaugusi uodega. Iš didelės galvos. Labai didelės. Kaip didžiausios malūno girnapusės.
Žuvis plaukia tiesiai į žmones, tarsi jų nė nematydama. O gal ne, gal mato, gal plaukia pas žmones?
„Kokia didelė! “, – pagalvoja vienas.
„Kokia didelė! “, – pagalvoja kitas.
„Tai mano žuvis, mano mola mola. “
„Tai tavo žuvis, tavo mola mola. “
Žuvis priplaukia prie pat ir sustoja. Apžiūrinėja? Sveikinasi? Laukia?
Vienas žmogus pasisuka į kitą ir ranka paliečia delnu skruostą. Vanduo kiek išlygino raukšles, bet skruostas – vis tiek kaip Mėnulio paviršius, išraižytas gyvenimo rievių. Kitas žmogus uždeda ant pirmo žmogaus rankos savo delną ir prispaudžia. Susiima kitomis rankomis.
„Aš laimingas, kad tu buvai ir esi su manim. “
„Aš laiminga, kad tu buvai ir esi su manim. Ir amžinai būsi. “
„Sudie, mano užaugusi mažoji Asterija. Aš iškeliauju paskui mola molą. “
„Sudie, Tėvuk. “
Žuvis pasisuka ir labai lėtai plaukia atgal į gelmes. Žmonės pasileidžia rankomis ir vienas pasuka paskui žuvį. Antrasis stebi, kaip tolsta du kūnai – jos senelio ir jo svajonių žuvies.
„Laimingos kelionės“, – taria mintyse.
„Ačiū. “ „Ačiū“, – sutartinai jai atsako du laimingi mėnuliai jūroje.


POST SCRIPTUM

– Tėvuk, žiūrėk, kiek daug žuvyčių! Kokios juokingos. Vizgina uodegėlėm ir baksnoja nosimis kaip mažulyčiai šuniukai. Gal pagaunam kelias ir nunešam Spirgai? – Tegu žindo. Išauginsim, turėsim lojančių žuvų arba nardančių šunų.
Tėvukas, nuduodamas rimtą, linkteli. Bet negali taip ilgai nuturėti ir jo veidą nušviečia šypsena. Kaip visada, kai žvelgia į savo mažąją Žvaigždelę, į šitą nenustygstančią padaužą, nepavargstančią pramaniūgą, sugebančią pamatyti stebuklą mažiausiuose dalykuose.
– Tai saulažuvės, – sako Tėvukas ir kažkodėl liūdnai atsidūsta. Kaip visada, kai kalba apie saulę. Tačiau tuojau pat susitvardo, valiūkiškai pamerkia mergaitei ir tęsia:
– Galėtume kelias pagauti Spirgai, bet nemanau, kad ji sutiktų jas žindyti. Veikiau jau jomis užkąsti. Tai kaip, gaudysim?
– Gal ne, – pasiduoda mergaitė. Jai smalsu sužinoti, ką su žuvytėm darytų jų mažoji kalytė, bet kažkodėl dabar jai žuvyčių pagailsta. Vis dėlto pagauti bent vieną norėtųsi.
– Pagaukime nors vieną. Tik apžiūrėsime mažąją saulytę ir tuojau paleisime atgal į ežerą. Tegu šviečia ten, gelmėse. Lydekoms, ešeriams ir karosams visokiems. Juk visiems reikia saulės, net ir žuvims, ar ne, Tėvuk?
– Hm, – Tėvukas priklaupia greta mergaitės. Ši vėl išsitiesusi ant lieptelio ant pilvo bando rankom pagauti kokią žuvytę. – Reikėtų sieto.
– Sieto?
Mergaitė pasikelia ant alkūnių ir susimąsto. Aiškiai kažką sugalvojusi mirkteli Tėvukui ir mikliu judesiu išnėrusi gumeles pasileidžia į kuodą susuktus plaukus.
– Pažvejokim, – valiūkiškai mirkteli Tėvukui. Tada nunarina galvą ir ilgi kaštoniniai plaukai išsidriekia ant vandens kaip tinklas. Ar kaip tankių vandens žolių kuokštas. Vis dėlto labiausiai panašu į laumės plaukus iš pasakų knygelės iliustracijos.
Neilgai trukus viena žuvytė suspurda įsipainiojusi tame laumės tinkle.
– Pagavau! – mergaitė suklykia patenkinta. – Kokia mažytė.
Išpainiojusi iš plaukų tiesia ją Tėvukui.
– Tėvuk, o kodėl jas vadina saulažuvėm? Juk į saulę visai nepanašios. Saulė tokia didelė, o jos tokios mažytės.
– Tiesa, nepanašios. Tačiau visada plaukia į saulę. Kai tik saulutė išlenda iš už debesų, pasirodo ir jos. Tik saulė pasislepia, dingsta ir jos.
– O jei pasirodytų, kai išlenda mėnulis, ar vadintųsi mėnulžuvėm?
– Jei plauktų į mėnulį, turbūt vadintųsi. Tokia žuvis yra – mėnulžuvė. Nežinau, ar plaukia mėnulį, bet jį primena. Beveik apskrita, melsvos spalvos, su raudonais pelekais. Ir daug didesnė už saulažuvę. Keista, ar ne? Šiaip juk Saulė daug didesnė už Mėnulį, tai ir jos žuvis turėtų būti didesnė, o anaiptol.
– Ar ji irgi gyvena mūsų ežere?
– Ne, mano Žvaigždele, ji gyvena didelėse tolimose jūrose, kaip ir pridera tokiai dideliai žuviai. Plaukioja pati viena giliuose vandenyse ir tik retkarčiais pakyla į paviršių pasilabinti su mėnuliu arba pasveikinti saulės.
– O į ką ji panaši?
– Gal į mėnulio pilnatį giedrą naktį.
– Turbūt graži?
– Turbūt. Ir laiminga. Nes juk gera būti mėnuliu.