galėtum atpažint mane iš garso
iš makiažo pagaliukų prie veidrodžio
iš pauzių kai dainuoja fredis merkuris
bet tavęs čia nėra
galėčiau atpažint tave iš eisenos
iš klegesio tau einant pro minią
iš pozos prie šio staliuko kavai
bet manęs nematai
apsisuka laikrodžiai
žingsniai koridoriuj garsėja
išbėgu pasitikt ir veidrodyje
matau kaip apsikabini
išnyksta sienos
ištirpstu tavo glėbyje
nukrenti lašais nuo atremto skėčio
klausiantis žvilgsnis gražina į realybę