Kaip atsiminti – čia smėlis kadais,
kaip gimtinėje mano, Dzūkijoj.
Pustė vėjas ir vis į akis, į akis,
kol užaugo pušelė,
užaugo šiliniai.
O didžioji tiesa dar toli nuo akių:
ten, po kojom giliai,
apsigaubęs žemelės tamsa,
sapnuoja granitas –
miestas bus.
Ne, ne tuoj pat,
dar ne šiandien, ne ryt,
bet bus kažkada.
Nežinau, kaip vadinsis tuomet Vilniuj aikštė,
bet norėčiau, kad bunkerių laikas,
išsikvėpęs paminklais joje,
į likimą tautos niekuomet nepareitų.
o man kažkaip dabar toli tos aikštės, kaip ir ateitys miestų, valstybių. Atrodo asmeninė tragedija artimiau, bet ir ji labai tolima, nes nelieka nieko, nieko, tik..
Ačiū, Be kilmės. Tačiau mano supratimu esi kilminga, esi ne tinginė palaukti ir linkinti kad tai, kas dar bus,
te būna geriau. Dėl tos priežasties aš irgi mėgstu rašyti 5.