Balsas

Balsas sklindantis slėniuose tyruose
tarsi blyksnis pralenks garso greitį
susiglaudusios kalvos jau skiriasi
balsas šaukiantis aklą ir mirusį
atsimerkti ir eiti ir eiti

nesvarbu kad jis kelio nežino
nes pats kelias jį žino geriausiai
gurkšnis oro šaltoko bet gryno
karoliukai iš tavo rožyno
įriedėsiantys Dievui į ausį

į būgnelį pabels neapkurtins
tik pažadins iš popiečio miego
o jisai lyg keleivis apskurdęs
jo kelionė vienintelis turtas
atsimerkia ir bėga ir bėga

nuo savęs šitaip bėgti galėtų
bet vis viena per greit pasivytų
jis artėdamas primena lietų
tą kuris iš delnų pasilietų 
iškerotų tarytum vinvytis

palei seną apgriuvusią tvorą
tokią keistą žmogaus kaimynystę
jis palaimina dorą nedorą
gniūžtę pykčio ir snaigę besvorę
kaip sunku tokią pačią išvysti

kai jos krenta ir tirpsta ant skruostų
o mes sakom – iš džiaugsmo iš džiaugsmo
iš tiesų tam kad nieks neužuostų
nupilkėjusių nuotraukų pluošto
ir nakties ir vienatvės juodžiausios

kai niūrus debesis tarsi valtis
tykiai plaukia per dangų pakilęs
o jo balsas vis šaukiantis keltis
toks skambus kaip rožynuose šaltis
ar po langu giedojęs kikilis