Prie nedidelio mudviejų stalo

ir atleiski prašau mano pašalą
taip kaip žiemkenčiui šitai atleidi
ir priimki raupsuotą nušašėlį
tvinsta akys tačiau tai ne ašaros
tai tik ledas sutirpo ant veido

gal ne ledas o sniegas tik sniegas
iškarpytos iš laikraščių skiaučių
liko snaigės kai nieko nelieka
atsibudus iš paryčio miego
ir nata ta kurios neišgaučiau

iš pasenusio lietvamzdžių bliuzo
iš šio amžiaus įžengus į kitą
buvo nendrė per liemenį lūžus
o palėpėje angelas gūžės
apkabinęs varinį trimitą

jis anksčiau sako mirusius žadino
gaudė saulėj žvilgąs gelsvas varis
nuo sekmadienio ligi sekmadienio
jis prie šalčio ir negandų pratino
savo sodo vartus atidaręs

ten kur stovintys medžiai šerkšnoti
lyg kareiviai jį saugantys buvo
kartais gera išties nežinoti
prisidengus likimą kaip votį
iškarpyti žiles iš albumo

nuvaikyti tą lapkričio tamsą
na ir kas kad plaukai kiek pabalo
mano moteris niekad nesensta
klausom lietvamzdžiais grojantį Bramsą
prie nedidelio mudviejų stalo