Rašyk
Eilės (73327)
Fantastika (2195)
Esė (1496)
Proza (10378)
Vaikams (2516)
Slam (49)
English (1117)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 24 (4)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Velnias slypi detalėse. Tą žinojo kiekvienas kriminalistas. Šiltą birželio vakarą, kuomet šviesu būdavo net septyniolika valandų per parą, Raimis atidžiai žiūrėjo į liudininko prikeverzotą lapelį.

„7. 41 atėjau į susirinkimą. Su manimi atėjo Dainius. Vėliau atėjo kiti.
7. 53 susirinkime dalyvavo visi darbuotojai, viso 44 žmonės.
8. 54 vadovas nepasirodė. Pirmas išėjo vadovo pavaduotojas Tomas, po jo – pavaduotojas Dainius ir sekretorė Idalija.
8. 55 39 (su manimi) darbuotojai išėjo į koridorių. 2 liko susirinkimų salėje. Idalija davė pavaduotojui Dainiui pasirašyti dokumentus.
8. 56 Tomas užėjo į kabinetą.
8. 57 Iš kabineto išėjo Tomas ir kalbėjo apie tai, kaip svarbu išsaugoti darbo vietas. Susijaudinęs.
8. 59 Į kabinetą užėjo Idalija ir išėjusi pranešė, kad vadovas negyvas.
9. 18 Idalija paskambino į policiją. “

Apaugęs keturių dienų šeriais seklys nežinojo apie Aspergerio sindromą, tačiau matė filmą „Lietaus žmogus“. Autizmas nėra liga. Tai neurologinis raidos sutrikimas, kuris paprastai lemia nepakankamą socialinių įgūdžių, kalbos ir elgesio vystymąsi ar jo sulėtėjimą. Aspergerio sindromas – autistinio spektro sutrikimas. Liudininkas jį turėjo. Kriminalistas mėgo visus tiksliuosius žmones. Gerai suprato, kad informacijos apie santykius, emocijas ir požiūrius galima nesitikėti. Tiksliukai galėjo padėti pagauti velnią detalėse.
Kriminalistas magnetuku „Svarbeuse kaška dariti“ lapelį prisegė ant šaldytuvo durelių. Net išėjus iš virtuvės, galvoje detalės slydo tarsi unguriai. Kodėl du žmonės liko susirinkimų salėje? Kodėl vadovas nužudomas migdomaisiais? Su kuo gėrė kavą? Ryšiai su nusikalstamu pasauliu? Santykiai su darbuotojais? Politikos pinklės? Ir kaip nugalėti mumijas ir nacius? Šis klausimas ilgainiui išstūmė visus kitus, mat vakarais Raimis žaisdavo senovinį „Wolfenštein”. Tą vakarą prie kompiuterio atsinešė kefyro ir batono. Vidurnaktį pakilo nuo kompiuterio ir nuėjo miegoti. Sapnavo Liuciferį, sudėliotą iš Lego kaladėlių.

Ryte atėjęs į komisariatą kavagėriui, rado Aleną ir Joną, sėdinčius priešingose stalo pusėse ir audringai diskutuojančius. Alenas tvirtino, kad muitininkai – jokie ne pareigūnai, tik ima kyšius ir knisasi popieriuose. Kitoje stalo pusėje Jonas rėžė, kad muitininkus galima vadinti kolegomis. Iš bėdos, jaunesniaisiais policininkų kolegomis. „Mes ir muitakai – vieno kraujo“, įraudęs sakė Jonas, mat dievino Mauglį.
Kriminalistai giliai širdyje žinojo, kad niekas kitas nėra „jų kraujo“. Nei muitininkai, nei pasieniečiai, nei valstybės apsaugos departamento vyrai, nei kelių policininkai ar apylinkės inspektoriai. Sekliai jautėsi kitokie. Jei šalia nebūdavo kito kriminalisto, nužudymus tirdavęs pareigūnas pasijusdavo vienišas. Staiga kiti policijos pareigūnai tapdavo kolegomis. Visų skyrių policininkai žinodavo, kad niekas kitas nėra „jų kraujo“. Nei gydytojai, nei verslininkai, nei socialinės darbuotojos. Išskyrus nepilnamečių inspektores. Nepilnamečių inspektorės suprasdavo socialines darbuotojas. Vis tik nepilnamečių reikalų inspektorės, pavadintos socialinėmis darbuotojomis, imdavo purkštauti kaip katės. Jei šalia nebūdavo policijos pareigūno, policininkas pasijusdavo vienišas. Staiga pasieniečiai, ugniagesiai ir kiti uniformuoti tapdavo kolegomis. Visi, dirbantys vadovaudamiesi statutais, žinodavo, kad niekas kitas nėra „jų kraujo“.

- Įdomu, iš kur Odekolonas gauna benzo? – mąsliai nutęsė Raimis. Visi žinojo, jog iš muitininkų galima nusipirkti kontrabandinio benzino. Sekliai į tokius smulkius pažeidimus nekreipdavo dėmesio. Jie kovojo su stambesniu blogiu. Alenas jau senokai perdegė ir kapituliavo prieš blogį. Kapituliuoti buvo liūdna ir skaudu. Dėl to Alenas daug juokaudavo. Kaip dauguma komikų, žinojo, kokia nepakeliama gali būti melancholija. Kitus bandydavo gelbėti nuo liūdesio savo juokeliais. Ilgaplaukis kriminalistas skubiai papasakojo anekdotą apie blondines. Jono kvėpavimas sulėtėjo, tapo ritmingas. Kavagėryje įsivyravo taika. Sunki atsakomybės našta dėl bylos Raimiui prislėgė pilvą.

Raimundas turėjo gerą nuojautą, tačiau stokojo sveikos nuovokos. Daugeliui žmonių įprastas „common sense”, arba paprasčiau „sveika nuovoka”, kriminalistui kėlė susižavėjimą ir pavydą. Gaunant padėkos raštą reikia apsirengti kostiumą? Raimundas nustebdavo, kad visi aplinkiniai tai žinojo. Kupinas neaiškumo ir nesusipratimų pasaulis nepaliaujamai glumino trisdešimtmetį. Dėl šios priežasties tapo puikiu kriminalistu. Mat Raimis užduodavo klausimus ten, kur visi viską suprato savaime. Mėgdavo daug hipotezių vietoj vienos, kad nieko nepražiopsotų.
- Maugliai, jūsų versijos. – Paragino kriminalistus. Kolegos žinojo, kad grupės vyriausiajam vienos versijos neužteks. Jonas, slapčia nudžiugęs taip pavadintas, šūktelėjo:
- Žmona!
- Kontrabandininkai, - leptelėjo Alenas. Gailėjosi, kad pirmas nepasakė „žmona“. Mat žinojo, kad mūsų patys artimiausi žmonės labiausiai įskaudina. Net nužudo.
- Varau į muitinę. – Taip keistai apibendrino kolegų iškeltas žudikų kandidatūras Raimundas. Aleno akyse atsirado nebylus klausimas „Kaip taip, be manęs? “.

Švietė saulė ir dulksnojo lietutis. Tamsiaplaukis vyriškis barbeno pirštais į vairą ir nesižvalgė vaivorykštės. Raimundas svajojo apie salotų baro „Mano guru“ pateikiamus pusryčius iš laisvėje lakstančių vištų kiaušinių, su šonine, avokado padažu ir vytintu kumpiu. Iš muitinės į kavinę, įsikūrusią Vilniaus gatvėje, galima nueiti per tris minutes. Kriminalistas paliko savo kolegas, manydamas, kad taip bus greičiau. Norėjo patikrinti vieną smulkmeną. Dėl šios priežasties neužsuko papusryčiauti.

Po trijų minučių seklys kalbino budėtoją, įsikūrusį pirmame muitinės pastato aukšte. Kriminalistas prisistatė.
- Kad ir prezidentas, - atsakė riebus ūsuotas budėtojas. Begalinę valdžią suteikiančios budėtojo pareigos traukė ūsuotus piliečius tarytum drugelius šviesa. Raimundas jautė, kaip viduje kažkas užvirė. Giliai įkvėpė ir pagalvojo „Teks padirbėti“. Žodis po žodžio, frazė po frazės, sakinys po sakinio, Darbo partijos aptarimas po Tvarkos ir teisingumo partijos aptarimo, golfo sankabos paminėjimas po važiuoklės iškeikimo, pokalbis tapo draugišku pasišnekučiavimu.
- Kaip čia viskas ryte vyko? Kai vadą nužudė? – Raimundas pagaliau ėmė uždavinėti jam rūpimus klausimus.
- Kaip visada, - lyg ruonis saulėkaitoje niurnėjo budėtojas. – Vadas septintą atėjo, prieš aštuonias - kiti.
- Gal atsimeni, kada? – pasitikslino seklys. Po golfo važiuoklės aptarimo paprastai budėtojai sakydavo „tu“. Raimundas žaidė pagal taisykles.
- Gal be dvidešimt aštuonios pasirodė pavaduotojas Dainius ir toks ačkarikas, po to visi kiti nesustodami ėjo. Gal dešimt minučių.
- Iki vado niekas neužsuko? Gal matei kokius pašalinius? – Raimundas norėjo išsiaiškinti, kas galėjo patekti į kabinetą iš ryto.
- Ne, aš prieš septynias atrakinau duris.
- Kaip tau jūsų vadas? – seklys uždavė standartinį klausimą.
- Man tai labai geras. – Budėtojo ūsai sukrutėjo. – Čia dirbti nedaug reikėjo. Įsivaizduok, ponas visus filmuodavo. Kada ateina į darbą, ką šneka koridoriuose. Prieš penkis metus vis klausinėdavo manęs, kas kada ateina, kas kada išeina. Ir staiga nustojo. Po kiek laiko pastebėjau, kad kamerikės visur išdėliotos. Iš ryto ponas ateina, įsijungia ir tupi kaip voras voratinklyje. O aš, kišenėj rankos, švilpauju ir filmus žiūriu. 
- Ir jo kabinete kameros? – Džiaugsmingai šūktelėjo Raimundas. Juk nusišypsojo pati sėkmė. Kaip aklai vištai grūdas. Arba aklam katinui - pelė. Arba aklam tiranozaurui - dvėseliena. 
- Kabinete ne, juokauji. Gi pas jį ateidavo žmonės. Nenorėjo, kad žinotų, ką veikia. Pats paranojikas... – Papurtė galvą ruonis.
- Gal gali man parodyti, kur tos kamerikės? – Raimundas kalbėjo budėtojo žodžiais. Vyriškiai ėmė slankioti koridoriais. Budėtojas keletą kartų mostelėjo tai į vieną, tai į kitą kampą, vis pasiteisindamas:
- Aš ne visas žinau, dar kabinetuose pilna.
Raimundas iškrapštė vieną, menkiausiai pritvirtintą, nedidukę filmavimo kamerą, užmaskuotą dūmų detektoriumi. Su budėtoju atsisveikinęs lyg su senu draugu, pirmiausiai paskambino Alenui.
- Kaip yra? – Raimis nemėgo tuščiažodžiauti.
- Išsikvietėm žmoną. Teiksiesi ateiti? – Neslėpė susierzinimo paliktas Odekolonas.
- Kada? – Raimundas suprato nepasitenkinimą.
- Prieš pietus. Jonas kažin ar bus labai naudingas, - bumbėjo kriminalistų pensininkas.
- Jau važiuoju, - patikino Raimundas.
- Primesk, sakė vietoj jogos pas mus atvažiuoja, - atlyžo Odekolonas.
Raimundas pažadais nesišvaistė, bet padarydavo, ką pažadėdavo. Suirzęs, kad neturi laiko paknebinėti laimikį, sėdo į mašiną.

Kriminalistai neskyrė asmeninio ir profesinio gyvenimo. Įprastas reikalas darbo metu apsipirkti, pasportuoti, ilgiau užtrukti pietaujant ar net nueiti į kiną. Alenas susitikdavo su mama. Senučiukė ne tik guviai čiauškėdavo, bet ir garsėjo kaip viena didžiai gerbiamų Vilniaus ekstrasensių. Jonas susitikdavo su studentėmis, pažintomis Tinderio dėka. Raimundas galėdavo valandą klaidžioti Vytauto Kasiulio muziejuje. Muziejuje, įsikūrusiame vietoj buvusio LTSR revoliucijos muziejaus, kriminalistas mėgaudavosi ryškiomis spalvomis ir karnavalo nuotaikomis. Nieko nesuprasdamas apie Paryžiaus mokyklos įtakas Kasiulio kūryboje.
Skyriaus vyrai visuomet rasdavo ką pasakyti savo vadovui. Fantazija nepasižymėjo. „Susitinka su informatoriumi“ sakydavo, žiūrėdami vadui į akis. Vis dėlto asmeninis gyvenimas išnykdavo, kuomet tirdavo bylą. Dėl to dabar kriminalistai klausiamai žiūrėjo į Raimundą, sugrįžusi į skardinį pastatą prie prekybcentrio. Žinojo, kad sužinos kažką apie muitinės vado nužudymą. Neklydo.
- Žiūrėkit, ką radau, - Raimundas išdidžiai parodė kamerikę.
- Oho, koks modeliukas. Toks - retenybė, nėra kortelės. Visa informacija keliauja tiesiai į kompą. - Greit įvertino filmavimo kamerą Jonas.
- Va tai tau, - Raimundas eilinį kartą nustebo jaunuolio profesionalumu. - Vadinasi, reiks paspausti mūsų aitišnikus.
- Raimi, dabar einam spausti žmonos, - nutraukė Alenas. Technologijos jam primindavo, kad žaisti pradeda ateinanti karta. Naujų žaidimo taisyklių neišmanė. Nujautė, kad pensija ant nosies. Neleido sau apie tai galvoti.
- Aš su jumis, mokysiuosi iš geriausių, - įsitrynė Jonas.

Jaunuolis, eidamas į apklausą, svajojo. Galbūt būtent užduos lemtingą klausimą, po kurio moteris apsiverks ir prisipažins nužudžiusi buvusį vyrą. Kolegos žavėsis. Alenas mąstė apie santuokos įsipareigojimą. Praėjus keleriems metams po skyrybų, į policiją kviečiama buvusi žmona. Santuoka suriša. Pagyvenusį vyrą vis dar gąsdino namuose laukianti moteris. Nors Aleno moteris namuose nelaukdavo, mat daug dirbo. Raimundas svarstė, kokie klausimai labiausiai tiktų šia proga.
Vyrai įėjo į kabinetą, kur jų laukė karšta blondinė. Trumpai kirpti šviesūs plaukai nederėjo su soliariumo įdegiu, tačiau padėtį taisė dalykinis kostiumėlis, išryškinantis taliją ir apvalainus klubus. Kriminalistai užmiršo, ką galvojo eidami į kabinetą.
- Sveiki, kaip sekasi? - paklausė Raimundas ir pats nustebo dėl savo klausimo.
- Sveiki, - blondinė pažvelgė kriminalistui į akis.
- Mes norime užduoti keletą klausimų apie jūsų vyrą, - krenkštelėjo Jonas, atspariausias moteriškiems kerams.
- Buvusį vyrą, - pataisė atgavęs savitvardą Raimis.
- Žinoma. Baisu, kad taip nutiko, - lyg netikėdama papurtė galvą moteris. - Mes išsiskyrėme prieš tris metus. Negalvojau, kad taip greit mirs.
Raimundas atsiduso. Lietuviai mėgo giedoti ditirambus mirusiems žmonėms. Netgi nedidelio kaimelio gyventojai, ilgą laiką terorizuoti sadistiško prasigėrusio recidyvisto, laidotuvių proga išspaus „nepaprastos širdies“ ar „šeimos žmogų“, pridurdami „tebūna jam lengva žemelė“. Kartais Raimis žvilgčiodavo į laikrodį, mat leisdavo žmonėms pirmąsias penkiolika minučių pasakyti, ką privaloma sakyti apie mirusiuosius. Po to klausti kitokios, realesnės informacijos.
- Kaip jūs bendravote po skyrybų? - Ramiai paklausė Raimundas.
- Praktiškai nebendravome. Mano buvęs kaltino mane dėl daugybės dalykų. Kartais išgėręs skambindavo ir priekaištaudavo, priekaištaudavo, priekaištaudavo. – Šį kartą Raimundui ilgai laukti nereikėjo. Blondinė užsidengė rankomis veidą. - Ir kai gyvenome kartu daug bardavo. O aš juk menininkė, aš jautri.
- Jūs menininkė, jis muitininkas, kaip čia taip, - nusistebėjo Alenas. Jo moteris dirbo buhaltere.
- Kuomet mes susipažinome, galvojau, tai lemtis. In ir jan. Dešinysis ir kairysis pusrutuliai. Kūryba ir tvarka. Tvarkingas, dėmesingas, vadovas, ne koks pašlemėkas. Ech... - koketiškai numojo ranka blondinė, pažvelgusi į kriminalistus.
- Ir kaip? In ir jan? - Toliau smalsavo Alenas.
- Man labiau tinka verslininkai. Mano būrėja taip sako, - visiškai rimtai ėmė dėstyti moteris. - Muitininkai per daug pavydūs, kontroliuojantys, norintys, kad viskas būtų pagal juos. Aš juk moteris, ne indaplovė. Mane net depresija užpuolė. Gydžiausi, o reikėjo iškart skirtis. Dabar nebesergu. Aš sukurta laisvei. O darydavo tokius netinkamus dalykus.
Kriminalistams ėmė tįsti seilė. Jų galvose skambėjo frazė iš pornografinių filmų „Ja, ja, das ist wunderbar”. Raimundas pirmasis susivokė, kad netinkami dalykai gali būti neerotiški.
- Ką darydavo?
- Galėdavo mėnesį ignoruoti. Po to pažerdavo kaltinimus. Pultelį ne ten padėjau, ne taip pasižiūrėjau, ne taip žodį sukirčiavau, - blondinės akyse pasirodė ašaros.
- Ką jūs veikėte užvakar?
- Iš ryto buvau jogoje, o vėliau – darbe.
- Ką jūs dirbate? - pasiteiravo Raimundas.
- Aš aktorė, - koketiškai šyptelėjo moteris.
- Teatre? - pagarbiai paklausė Jonas. Kriminalistai eidavo į teatrą tik švęsdami Policijos dieną. Angelų sargų diena švenčiama spalio antrą. Kartais ši šventė vykdavo teatre. Po šventinės apdovanojimų ceremonijos vykdavo spektaklis. Jeigu policininkų kas būtų klausęs - ši diena būtų švenčiama kine. Kriminalinės policijos diena švenčiama spalio dvidešimt septintą dieną. Jos metu renkamos geriausios metų bylos. Seklių tiriama byla galėjo pretenduoti į apdovanojimą, jeigu Raimundas ir jo kolegos išsiaiškintų žudiką. Apdovanojimai Raimundo ir Aleno visiškai nedomino. Dėl skirtingų priežasčių. Užtat domino Joną. 
- Ne, ką jūs. Teatras, pf. - Liko neaišku, ką aktorė norėjo pasakyti.
- Televizijoje? - patikslino Raimundas.
- Ne visai. - Nusijuokė apklausiamoji.
- Mes čia nežaidžiame „šilta-šalta”, - griežtai pasakė seklys.
- Filmuojuosi reklamoje. Indaplovių tablečių. - Įsižeidusi pakluso moteris.
- Mes turime jums užduoti šiuos klausimus. Tokia pas mus tvarka. - Švelniai patikslino Raimundas. - Gal galite nurodyti laiką, kuomet ėjote į jogą, į darbą.
- Jogoje buvau vienuoliktą ryto, o pradėjau filmuotis pirmą.
- Teoriškai galėjote užsukti pas vyrą septintą ryte, - paklausė Jonas. Vyresni kriminalistai jį prirėmė piktais žvilgsniais, tačiau nuskambėjęs teiginys pakibo ore. Raimundas tesugebėjo patikslinti:
- Buvusį vyrą.
- Ką jūs, aš septintą nesikeliu. - Naiviai sumirksėjo blondinė.
- Kažkas gali patvirtinti jūsų žodžius?
- Ar kažkas gali patvirtinti mano žodžius? – Moteris susimąstė. – Nežinau... Ne.
Raimundas markstėsi. Jonas kiek išsigando, kad autoritetas ims murkti.
- Ką gi, tai tiek. Neišvykite iš miesto, mes dar būtinai su jumis susitiksime. – Luktelėjęs, ar kolegos neužduos daugiau klausimų, apibendrino Raimundas.
Aktorė nusiminė. Mat labai laukdavo frazės „mes būtinai su jumis susitiksime“. Tiek pasimatymų, tiek peržiūrų metu. Išgirdusi šią frazę iš policijos pareigūnų, prisiminė, kad senokai to negirdėjo kitur. 

- Nesąmonė. Daugiau neisim būriu. Chaosas kažkoks, - po apklausos piktinosi Alenas.
- Aš juk netrukdžiau, - Jonas sureagavo asmeniškai.
- Vyrai, susimovėm. Pasimokėm. Daugiau to nedarysim, - susimąstęs automatiškai burbtelėjo Raimundas. Po akimirkos pasidalino savo mintimis. – Pikta moteris gali padaryti daug žiaurių dalykų.
- Motyvas yra, alibi nėra, - sutiko Alenas.
- Bet koks pizdukas tas mūsų lavonas, - cyptelėjo Jonas.
- Tokiam žuvį su malonumu, - sugniaužė kumščius Odekolonas. Duoti žuvį kriminalistų kalboje nereiškė pavaišinti karšto rūkymo unguriu. Smarkus vožtelėjimas per pakaušį primindavo žuvies uodegos pliaukštelėjimą. 
- Bent muses pagaudyti, - Jonas norėjo pasirodyti išmanantis policijos žargoną. Visiškai ne vietoje. Mat musių gaudymą dažniausiai kriminalistai naudodavo kaip psichologinio, o ne fizinio poveikio priemonę. Garsus plojimas prie pat ausies ne vieną įtariamąjį priversdavo pašokti nuo kėdės.
- Klausykit, o atlyginimą pervedė? – Raimundo balse atsirado džiaugsmo gaidelės.
- Gavau žinutę iš banko, atlyginimas yra, - Jonas nesuprato, dėl ko taip greit pakito pokalbio tema.
- Varom į Šnekutį kiaulės kojos? – viltingai paklausė Raimis.
- Darbas ne vilkas. – Sutiko Alenas. Dažnas manytų, kad bet koks darbas – elgesys racionalus. Tačiau racionalių dalykų žmogaus gyvenime nedaug. Net ekonomistai, mėgstantys skaičiukus, sutarė, kad asmens ekonominiai sprendimai nėra racionalūs, o paremti emocijomis. Ir skyrė Nobelio premiją už emocijas ekonomikoje*. Racionalumo, savikontrolės trūkumas ir socialinės preferencijos daro įtaką žmonių ekonominiams, finansiniams sprendimams. Kriminalistai priklausė žmonių rūšiai ir turėjo savas socialines preferencijas. Pirmenybę teikė blogiukų, skriaudusių geruosius, radimui. Raimundas ir Alenas jau nebegalėjo muitinės vadovo vadinti šauniu vyru. Noras nubausti blogiuką proporcingai sumažėjo. 

Vos tik alkani, tačiau besišypsantys vyrai išėjo iš komisariato, juos pasitiko darbas. Viršininko, o ne vilko pavidalu.
- Kaip rezonansinė byla realizuojama? – užklausė. Nerimastingai, o kartu ir puikuodamasis, pridūrė:
– Čia jau žurnalistai sukiojasi. Valdžia manęs klausinėja. – Ir sukikeno kaip vienuolė, išgirdusi nešvankų anekdotą.
- Alenas važiuoja susitikti su informatoriumi, mes su Jonu – tiesiai į Kriminalistinių tyrimų skyrių. – Žvelgdamas vadovui į akis, išbėrė Raimundas. Pataršęs viršugalvio plaukus, nutarė, kad susitikimas su viršininku galbūt ir reiškė grįžimą į darbines vėžes. Atsidusęs, atsisveikino su sultinga kiaulės koja ir tobulai išvirtais žirniais. Mintyse perdavęs linkėjimus garstyčių padažui, atsisuko į kriminalistus:
- Kol kas planas toks. Ką dabar šnekėjome, darysime rytoj. – Vyrai suprato, kad jiems taip pat teks atsisveikinti su gardžiai pietumis. – Kaip pasakoje. Pasuksi į kairę – su kontrabanda susidursi. Pasuksi į dešinę – kompiuteryje viską sužinosi.
- O jeigu josi tiesiai - žmona? – Pratęsė Jonas.
- Tiesiai prieš tave viršininkas stovi, neužsimiršk. – Prunkštelėjo Alenas. Kriminalistų vadas paraudo. Jonas išbalo. 

Alenas nedraugavo su technologijomis, tačiau draugavo su žmonėmis. Nustebdavo, kuomet kiti svarstydavo, kaip žmogus jaučiasi. Paklaustas, kaip žino, kad jo juokelis patiko, nustebęs atsakydavo „Viskas atsispindi veide”. Nesuprasdavo, kad aplinkiniai tokių gebėjimų neturi. Žmogaus veide matydavo visas emocijas - baimę, nuostabą, džiaugsmą, pyktį. Pagal tai koreguodavo savo elgesį, klausimus ir juokelius. Žvelgiant iš šalies, Odekolonas bendraudavo nejautriai kaip dramblys - nevengdavo užkabinti ir paerzinti vadovybės, recidyvistų ir jautruolių moterų. Tačiau visada žinodavo, kiek galima laužyti ribas. Aplinkiniams atrodydavo, kad ribos laužomos nepateisinamai, tik burbtelėdavo „Primesk, šypsojosi”. Dažniausiai būdavo teisus.
Emocijų atpažinimas, aštrus liežuvis ir nejautra keblioms socialinėms situacijoms Odekolonui užtikrino patikimą ir platų informatorių tinklą. Informacijos teikimas tapdavo maloniu žaidimu, šiltu pokalbiu ir nedidele švente, paverčiančia informatorių svarbiausiu žmogumi pasaulyje. Alenas saugodavo savo kriminalinio pasaulio pašnekovus. Vadovybei spaudžiant dalintis kontaktais, niekada nepakluso. „Jie iškeliaus su manimi”, išdidžiai sakydavo. Niekas nežinojo, kas „jie” ar kiek „jų”. Aleno informacija visada pasitvirtindavo. Ilgainiui, Raimundas ir Jonas ja vadovaudavosi, kaip patikimu faktu.
- Sužinok pas savo žulikus, ar žmogžudystė turi ką bendro su kontrabanda. - Paprašė Raimundas. Alenas sėdo į savo mašiną ir išnyko iš vado akių. Iš širdies neišnyko.
- Ką gi, mes su Jonu į kriminalistinius tyrimus, - atsisveikino su vadu Raimundas.
- Prašau mane informuoti, kaip vyksta tyrimas, vis tik muitinės vadovas nužudytas, - šūktelėjo vadas pavymui. Raimundas neišgirdo, o Jonas apsimetė, kad negirdi.

*http: //www. vz. lt/verslo-aplinka/ekonomika/2017/10/09/nobelio-ekonomikos-premija--uz-elgsenos-ekonomikos-tyrimus#ixzz4vwvyw3wi
2017-10-23 09:49
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2018-03-30 23:59
Damastas
Laukiu vis ketvirtos, kad galėčiau ką nors pažymėti bendrai abiem sekančioms dalims (:
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-01-20 21:46
Lengvai
Net išėjus iš virtuvės, galvoje detalės slydo tarsi unguriai - yes!

Ši dalis man labiausiai patiko. Apskritai, žaviuosi tavo rašymo stilium, toks visą laiką su nediduke, gera ironijos doze. O ir Raimis atsiskleidė daug geriau. Sveika nuovoka, zombiai, batonas su kefyru :D

5

Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-11-15 13:11
Mužik Super Star
Pagaliau prisiruošiau perskaityti! Jau iš anksto žinojau, kad viskas bus puikiai, ir iš tikrųjų taip ir yra. Lygis aukštas, dauguma pradedančiųjų rašykų turėtų imti pavyzdį. Prikišti neturiu ką, ir galiu tik pritarti daugumos išsakytoms nuomonėms. Skaityti labai įdomu, lengva, ir viskas tiek natūralu, kad galvoje kyla gyvi vaizdiniai, kaip filme. Tikrai būtų puikus siužetas filmui.

Daug kas sako, kad norėtų dažnesnių įkėlimų. Aš irgi norėčiau dažniau, bet kaip pats rašantis savo "Žarnas" gerai žinau, kaip trūksta laiko, ir kad naujos idėjos turi subręsti. Rašant greičiau gali nukentėti kokybė, viskas gali pradėti atrodyti neišbaigta, pritempta, kad tik parašyti. Jeigu rinktis tarp kūrinio kokybės ir rašymo greičio - be abejo, kokybė svarbiau.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-11-05 20:00
Pelas
Puikumėlis! Ta šmaikšti atmosfera, tos žavėjimąsi keliančios nesibsaigiančios detalės... mmmm...
Tęsk.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-10-30 19:58
sesė mėta
Šiandien prisiminiau, kad gi dar neskaičiau. Tai taisau padėtį :). Šiaip tai tuoj transformuosiuos į gerbėją, ir nebebus jokios naudos iš mano komentarų. Labiausiai noriu paprašyti, kad dažniau keltum - nu kaip sunku detektyvą skaityt taip kapotai, po dalį kas mėnesį :).

Man kažkaip norėtųsi kibti prie vieno dalyko. Nežinau ar čia mano vienos problema, kad man maišosi visi tie policininkai. Prisimenu, kad yra Raimis, ir kad yra Odekolonas o kuo jie viens nuo kito skiriasi tai kartais nebe. Tu tikrai jiem pakankamai įdomių savybių prigalvojusi, bet atrodo, kad gal vietoj tų savyvių įvardinimo geriau skirtum ilgesnes teksto atkarpas jų atskleidimui. Ne praeities intarpais bet dabarties veiksmais. Ir būtų gerai ne apie visus iš karto, o apie kiekvieną atskirai. Dabar skaitytojui (tokiam kaip aš) papildomas darbas atsiminti kieno ten mama ekstrasensė, kas kabina mergas tinderyje, o kas vaikšo į muziejus.

Ten dar su tais pokalbiais tarp Raimio ir Odekolono persistengei su aiškinimais kas ką pasakė.

Bet šiaip šaunus, gerai parašytas ir kabinantis tekstas. Tikiuosi kita dalis bus greičiau :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-10-29 18:29
Svoloč
Ką gi, istorija teka toliau, tolygiai, ramiai, vis nespėjant pavalgyti, ir toliau daugiau vis skleidžiantis pagrindinių veikėjų charakteristikoms neproporcingai mažiau atsiskleidžiant nusikaltimo išaiškinimui, motyvams ir įtariamiesiems.
Bet lietuviško detektyvo apleistai nišai visai derantis bandymas bent kažkiek ją užpildyti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-10-28 17:04
pikta kaip širšė
ČakoPelėda, juk jei teisingai pamenu, tai Jonas yra tas, kurio niekas niekada nepastebi ir nustemba, kad ir jis vis dėlto dalyvauja. Ne? Suklydau? :-)) Jei teisi, tai sakyčiau tobulai atskleistas personažas ;-)

Kaip sakė Pelėda, charakteriai tikrai puikūs. Gal net ne tiek charakteriai, kiek apskritai visa bendra atmosfera, mikroklimatai bei povandeninės srovės.
Vis dėlto man kažko trūksta. Iš vienos pusės tas neįmantrus, kandokas stilius kaip ir tinka, bet kažkodėl man skaitant tekstas atrodo kaip sukapotas. Lyg trūktų kažkokio ryšio tarp pastraipų, net nežinau tiksliai. Gal įterpus šiek tiek aplinkos aprašymų atsirastų tas fonas?

Nors šiaip ši dalis man turbūt tokia išbaigčiausia pasirodė.
Ir gal gali dažniau kelti? :-))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-10-26 13:39
Erla
Psichologiniai ir profesiniai veikėjų paveikslai įtikinantys.Valdoma intriga.
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-10-24 21:33
ČakoPelėda
Ieva, tu tiesiog sutverta rašyti detektyvus! :-)
Labai įtikinami psichologiniai portretai, ypač Raimio.  Nors kad ne, jų visų, gal tik Jonas kol kas pilkokas toje spalvingoje kompanijoje atrodo, bet juk negali visi būt vienodai ryškūs.
Pralinksmino susitikimas su blondine, o ypač vyrų reakacija į juos :D

Kai kūrinys tiek stipriai įtraukia, visai nesinori kabinėtis prie smulkmenų. Jas galiausiai sužiūrės redaktorė, o tik rašyk, rašyk!!!

Aaa, ką reiškė pastaba, kad Alenas išnyko vadui iš akių, bet ne iš širdies? Kur ir ką praleidau ar tiesiog jau užmiršau...?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą