Kartą sutikau Dievą. Jis tupėjo medyje. Paklausiau:
- Ko tupi ten?
Jis atsakė:
- Žiūriu į pasaulį.
- Ką tu ten įžiūrėsi iš medžio? – nusistebėjau. – Labai nedaug tegali pamatyti.
- Klysti, matau visą Žemę.
- Kaip gali ją visą matyti, ji gi apvali?
- Plokščia ji, plokščia. Kaip knyga plokščia, kaip Biblija, - tarė Dievas. - Kas tau sakė, kad ji apvali?
- Mokslininkai, filosofai visokie, daktarai.
- O pats kada ar tikrinai tų mokslininkų teiginius?
Susimąsčiau.
- Tai negi jie visi melavo? – galiausiai paklausiau. – Einšteinas, Niutonas ir Galilėjus?
- Žinai ką, eik iš čia, eik pas savo mokslininkus. Pamiršk, kad mane matei, aišku?
Taip ir išsiskyrėm tą kartą. Paskui ilgai galvojau, tas Žemės palyginimas su knyga, Biblija, gal tikrai ant jos mes vaikštome?
Einšteinas, Niutonas ir Galilėjus žvelgė į Žemės fizinę formą. Tai pažinimo būdas, toks pat, kaip ir atversta knyga ar Žemės suvokimas esant tokia. Tai reiškiniai, kurie negali būti priešpastatomi vienas kitam nes yra tik dvi iš daugelio aplinkos pažinimo formų. Užkabinantis vaizdelis. 5.
Geras. Man patiko. Žemė, mūsų vidinis pasaulis sugretintas su Biblija - Šventu Raštu. Idealu būtų, kad visi joje vaikščiotų. Bet daugumai šis pasaulis atrodo apvalus ir jie sukasi kaip kas išmano. Vieniems galva sukasi nuo šlovės, kitiems - nuo rūpesčių, o chuligatoriui - nuo vyno :)
Aš pagal save, pagal savo supratimą susidėliojau šį kūrinėlį ir man viskas tiko ir patiko. 5
ten ne dievas buvo, kvailuti :D
o Žemė tikrai ne plokščia, paskraidyk ir pamatysi :)- arba pakeliauk- sugrįši kaip skruzdė sviediniu apėjus į tą patį tašką... :)
REALE žemė ir yra plokščia, o saulė teka ir nusileidžia. Senovės graikai leido sau galvoti apie tokią galimybę, kad mes sukamės aplink saulę. Bet koks skirtumas tau ? Jei nesi kosmonautas, o žemės arėjas.