troleibuso vairuotoja

stovi sau
blizgančiu megztiniu
prie galinės stotelės –
palikus
ūsuotąjį draugą
dūsaut
atvirom durim

ir rūko
sustingus –
tarsi niekur nebereiktų
tarsi niekas nebelauktų
tarsi šis amžinas lietus
būtų viską
galutinai išaiškinęs

nulydi žinovės žvilgsniu
mokinukes
nešinas lapų puokštėm:
ak
kiek nykių
laiko priterliotų lapų
joms dar teks suskaityt

kiekviena
jos megztinio akis –
lyg mažytė juodoji skylė –
siurbia įtampą
iš laukiančiųjų stotelėj
ir verčia ją
ramybe

grįžteli
į jauną gauruotą kolegą
valantį savo
troleibuso veidą –
ir jos akys prisimena
kaip reikia spindėt

bet tik trumpam –

spindėjimas nyksta
ir priešais
belieka vien orūs
juodvarniai
seniai išaugę visas
eismo taisykles
tūpiantys ant šaligatvio
su didinga ramybe
ir matantys
kažką
nepažinta