tempiamos stygos murkė naktim ir prasimerkė
pienių gelsvom pilnatim nutviekstas plentas
išsekusių upių dugnu žengiam šypsniais kreivais
susižvalgom lenktynėse su savimi plyštam išnarom žodžių
ir koja kojon žygiuojantys klonai
ir mes
šios sistemos pražilę vaikai
mūsų širdys
kietėja iracionalių fosilijų konglomeratais
mus pakeitusių cheminių jungčių platumose laivai
užsidegę bures liečia dangų liežuviais
mes niekad nebūsime čia
ištarti
kasnakt išmatuojame kūnus visagalių šarvais
ir padedam galvas
ant toksiškų išeičių
cheminės pusiausvyros koordinatės išdryksta iliuzijų dangus
užgula mintis ir tu ir tu jei vis dėlto tiki dar būsiu
pilies apgultis tavo
kuri saugo akis
šių industrinių džiunglių landynėj